Skaitymo laikas – 5 minutės.

Kodėl nekęsti yra lengviau, nei mylėti?  

Kodėl nekęsti yra taip lengva? Šis klausimas atėjo mano į galvą, kai pradėjau pastebėti kaip lengvai žmonės nekenčia vienas kito, bet kaip sunkiai parodo meilę. Atrodo, kad mylėti yra gėdinga. Meilė padaro mus pažeidžiamais, bet neapykanta priverčia užsidėti šarvus. Prisimenu, kai pati buvau vaikas, na apskritai, vaikai yra gan atviri ties savo jausmais ir jiems rodyti meilę yra lengva. Bet kai tampame suaugusiais, meilė patampa tabu tema.  

Kodėl meilė tapo gėdinga? 

Ir kodėl neapykanta tapo norma? 

Pažiūrėjus, kas dedasi pasaulyje – baisu. Neapykanta visur ir tarp visų. Dėl durniausių ir mažiausių dalykų. Mes visi tokie atsiskyrę vienas nuo kito, bet viskas ko mes norime yra ryšys. Žmonių natūra yra sukurti ryšį.  

Ar kada nors bandei šypsotis nepažįstamam ir pastebėti jų reakciją? Ar kada bandei daryti atvirkščiai? Būti piktas ir pamatyti kokia bus praeivių reakcija? Aš asmeniškai pastebėjau didelį skirtumą kai esu tam tikroje nuotaikoje, atrodo, kad visi žmonės aplinkui irgi tokios pačios nuotaikos. Lyg mes visi esame toje pačioje energijoje/dažnyje.  

Lietuvoje žmonės niekad nesišypso vienas kitam. Jungtinėje Karalystėje žmonės dažnai šypsosi ir man tai patinka. Aš bandau šypsotis kiek įmanoma daugiau. Vien paprasta šypsena gali pakeisti kito žmogaus nuotaiką.  

Aš manau, kad nekęsti yra lengviau, nes žmonės galvoja, kad taip parodo, kokie jie stiprūs. Bet stiprybė slypi ne neapykantoje. Stiprybė pasirodo tuomet, kai išmoksti mylėti visus ir viską. Nesvarbu, kaip jie atrodo ar kas jie yra. Taip, aš nekenčiu žmonių, kurie smurtauja, žudo ir prievartauja. Nes jie savo asmeninę neapykantą perkelia kitiems ir tai nėra teisinga. Niekas neturėtų kentėti dėl to, kad tu esi nelaimingas.  

Taigi, daug žmonių nekenčia savęs ir perkelia tai ant kitų. Kaip mes galime parodyti meilę kitam, jei mes net nemylime savęs? Kai mes nesame patenkinti savimi, mes iškart pastebime kas yra “blogai” su kitais. Čia lygiai taip pat su žmonėmis, kurie užaugo iš smurtaujančios aplinkos, patys gali tapti smurtaujantys. Žmonės, kurie užauga saugiose aplinkose, dažniausiai yra sveikesni.  

Taip pat daug žmonių nenori pripažinti, kad nekenčia savęs, todėl lengviau yra sukoncentruoti neapykantą ant kito, nes tuomet tau nereikia žiūrėti į save. Tai yra gėda. Mes bijome gėdos, todėl bandome ją ignoruoti ir perkelti ant kitų. Bet nei vienas nesame tobuli ir visi galime bandyti pasikeisti, jeigu turime tam galimybes! 

Lietuvis Youtuberis – Martas Tankevičius neseniai įkėlė video, kur kalbėjo labai įdomiai apie neapykantą. Toks sutapimas, nes aš planavau rašyti šia tema jau prieš mėnesį (planuoju savo įrašus mėnesį į priekį).  

Jis sakė, kad galime neapykantą laikyti priešingybe tam, ką žmonės mėgsta. Jeigu kažkas nemėgsta žmonių, kurie kalba greitai = jie mėgsta žmones, kurie kalba lėčiau. Jeigu kažkas nemėgsta rožinės spalvos, jie gal mėgsta mėlyną spalvą. Labai įdomi perspektyva, bet tai pateisina neapykantą. Jeigu kažkas nemėgsta gėjų, mes galėtume teigti, kad jie mėgsta heteroseksualius žmones. Ir viskas gerai su tuo, bet mes neturėtume nekęsti kito dėl to, kad jis kitoks nei tu. Viskas gerai būti kitokiu ir mes turėtume švęsti buvimą kitokiu.  

Aš manau, viskas gerai, tiek su meile, tiek su neapykanta. Bet tai nėra pasiteisinimas smurtauti prieš kitus, kurie yra kitokie. Visi nusipelno pagarbos, nebent jie žudo, smurtauja arba prievartauja ir panašiai. Visiems teko girdėti, kad pagarbos turi nusipelnyti. Aš su tuo nesutinku. Mes visi nusipelnome būti gerbiami tokie, kokie esame. Kaip žmonės. Bet pagarba gali būti prarasta.  

Tas pats su pasitikėjimu. Aš pasitikiu žmonėmis, bet jei tu pasielgsi kažkaip, kad mano pasitikėjimas dings tavimi, tuomet tai tavo kaltė ir mes negalim grįžti atgal.  

Tas pats su meile. Visi esame verti būti mylimais, bet jeigu tu žaloji kitą žmogų, gamtą ar gyvūnus, na tuomet aš negaliu tavęs mylėti. Kai kurie žmonės gali pasikeisti ir kai kurie ne.  

Kaip pavyzdys, ar tu matei, kad gyvūnai nekęstų vienas kito? Augalai? Taip, kai kurie gyvūnai ir augalai žudo, kad išgyventų. Mūsų išgyvenimo/reptilijų smegenys vis dar kontroliuoja mus ir galiu tą matyti daugelyje žmonių, visame pasaulyje. Aš nebuvau išimtis. Gyvenau išgyvenimo smegenų veikime ir negalėjau mylėti savęs, dėl to, pritraukiau žmones, kurie nemylėjo manęs taip pat.  

Viena didžiausių pamokų, kurias išmokau po skyrybų su smurtaujančiu buvusiu – jo smurtas ir neapykanta man, parodė, kaip aš pati nemylėjau ir nekenčiau savęs. Jis tiesiog buvo veidrodis į mano vidinį pasaulį.  

Dabar aš pradedu gyventi gyvenimą, kur aš myliu save tokią, kokia esu. Ir tai sunku. Bet žinai, aš mieliau pasirinksiu mylėti, nei nekęsti. Nes neapykanta sukelia sunaikinimą, o meilė sukuria ryšį. Niekas nenori būti vienas, tačiau visa, ką darome vieni kitiems, yra atsiskyrimas. Kodėl?