Labas.
Taigi, liko mažiau nei 2 mėnesiai iki 2019 metų pabaigos.
Ir aš jaučiuosi pavargusi. Šįkar ne fiziškai, bet psichologiškai.

AŠ PAVARGAU NUO
Melo
Agresijos
Nepasitikėjimo
Pykčio
Liūdesio

Aš nežinau kaip tu, bet viskas ko dabar tikrai labai noriu tai taikos. Taikos ir ramybės savo mintyse bei santykiuose su kitais. Aš nebenoriu mąstyti kodėl žmonės elgiasi negražiai ar kodėl jie meluoja. Kai aš aiškinuosi su žmogumi santykius, mane apima toks jausmas, kad aš visada atidarinėju pandoros skrynią.
Pernelyg didelis visko analizavimas. Nuo to aš taip pat pavargau.

Juk būna, kad kažkas ant tavęs supyksta ir, o Dievai, dabar turi išspręsti visa kryžiažodį, kad suprastum, ką žmogui padarei. Kodėl apskritai taip reikia daryti? Jeigu kažkas tau neduoda ramybės – imk ir pasakyk. Neslėpk savo jausmų nuo kito, nes tai abi puses verčia jaustis nepatogiai.

Ar galime nustoti būti pikti? Ar galime nustoti kitus daryti nelaimingais?
Aš nežinau ar problema manyje ar su visu pasauliu, bet aš tiesiog noriu ramybės. Ramybės ir aiškumo.

Nesuprantu, kodėl mes meluojame ne tik sau, bet ir kitiems. Kodėl mes nesame niekuo užtikrinti? Pavyzdžiui, santykiai. Jeigu nenori būti/bendrauti su tam tikru žmogumi – taip ir sakyk. Jei nori iš jo tik tam tikros naudos – pasakyk. Jeigu myli tą žmogų – negi sunku pasakyt? Geriau tiesa nei melas. Visą tą žinome, bet kažkodėl kai reikia, tuo nesinaudojame.

Vienas vaikinas man pasakojo, kad visada sako dalykus tiesiai šviesiai. Ir kartais jis likdavo įskaudintas. Bet taip jis turi aiškumą ir ramybę.

Kartais mes patys leidžiame kitiems mus skaudinti. Vis atleidžiame, tikimės, kad žmogus pasikeis. Bet niekas nesikeičia. Tad kodėl ir kiek mes galime leisti kitiems taip elgtis?

Taip pat jei žmogus pasielgė taip, kad gyvenime nebūtum galvojęs, jog jis taip pasielgs – pasikalbėk su juo. Kartais mes darome kvailus dalykus, nes manome, kad nėra kitos išeities. Jei nori išsaugoti santykius – kalbėkis su žmogumi. Jeigu tau tas žmogus nėra toks artimas, koks tu jam – irgi kalbėkis. Tiesiog žinok – komunikacija yra viskas.

Kartais aš irgi nepasikalbu. Ir taip įskaudinu ne tik save, bet ir kitą asmenį. Taigi geriau yra kalbėti. Sakyti tiesą ir likti įskaudintam. Nes deja, kad ir kaip norėtume gyvendami visuomenėje nuo gyvenimo dramų nepabėgsime.

Išlikime savimi ir būdami su kitais.
Prašau, pasakykit man kas nors, kokia prasmė yra įskaudinti? Kokia prasmė įskaudinti savo artimus žmones? Kodėl mes patys įnešame tiek pykčio į savo gyvenimus? Tiek agresijos ir nepasitikėjimo.

Kur pasitikėjimas ir pozityvumas???