Prieš porą savaičių pradėjau galvoti apie draugystę. Mąsčiau ir supratau, kad draugystei nėra jokių taisyklių. Tai neapibrėžtas ir labai unikalus dalykas. Kiekviena draugystė su kiekvienu žmogumi yra skirtinga. Ji negali būti tokia pati. Vis dėl to draugystė būnant suaugusiu ir būnant vaiku labai labai skiriasi. Prisiminkim kokia draugystė mūsų būdavo, kai mes buvom vaikai. Lengva, paprasta, be jokių išdavysčių, vis dėlto su daug vaikiškų dramų. Tačiau tos draugystės buvo aiškios. Žinojai, kas tavo geriausė draugė ir būdavai ramus. Apie išdavystę nebūdavo net kalbų. Prisimenu, jog būdavo net kelios geriausios draugės bent pas mane. Pavyzdžiui – mokyklos ger. draugė, muzikos mokyklos ger. draugė ir t.t.

Dabar požiūris į draugystę labai pasikeitęs. Ir ne vien mano, bet ir kitų žmonių. Nebeliko geriausių draugių. Nebeliko lengvų, nieko nereikalaujančių pasibuvimų. Šiuo metu visiems labai rūpi, kokią naudą tu duodi, kaip tu elgiesi sunkiose situacijose, ar neišduodi ar keli pasitikėjimą ir daug daug kitų faktorių, pagal kuriuos mes vertinam draugus. Vieni yra tiesiog draugai, kiti yra labai artimi. Vis dėl to visos draugystės skiriasi. Žinant, jog tau asmuo yra artimesnis tu dedi kitokias pastangas nei į paprastą draugą…

Ir štai. Man pasidarė liūdna. Man pasidarė liūdna, kai supratau, kad man nepatinka kai kurių mano artimų žmonių požiūris į draugystę, bet nieko pakeisti negaliu. Galiu tik prisitaikyti ir vis tiek suprantu, jog esu viena. Viena, kai išgyveni sunkumus, viena, kai norisi pasidžiaugti kažkuo. Dabartinėje visuomenėje mano manymu požiūris į draugystę yra nesveikas. Socialiniai tinklai mus padarė visų draugais ir artimaisiais. Juk jeigu kas turi dar 300 draugų Facebooke! Kažkas juk tikrai norės būti artimesniu draugu… Mano manymu apskritai yra kvaila lyginti draugą tarkim su savo antrąja puse. Man kvaila, jog mes nebevertiname draugysčių ir iškeliame reikalavimus tarsi būtume kažkokie ypatingi žmonės.

Žmonės, kurie yra įžymus turi rinktis draugus ir analizuoti juos. Bet kokio velnio turime analizuoti mes? Tam, kad mūsų neišduotų? Tam, kad būtų šalia mūsų? Kad palaikytų kai būtų sunku? O kodėl mes keliame tokius aukštus reikalavimus dabar? Kodėl draugystė negali išlikti stipri, bet paprasta ir aiški?

Turiu tik vieną draugę, su kuria esame draugės nuo vaikystės. Ir nežinau, kiek ilgai dar bendrausime, bet tik ta viena draugė nekelia jokių reikalavimų ir supranta, kad draugystė yra abiejų žmonių noras susitikti, pasitikėti vienas kitu ir nekelti papildomų reikalavimų.

Esu tuo pačiu ir labai pikta, kad ir aš pradėjau kelti reikalavimus. Man atrodo, kad jeigu tau žmogus yra svarbus, ir jeigu nėra galimybių susitikti, tai bent jau galima pasidomėti žinute kaip sekasi. Pati pykstu, nors suprantu, kad tokių reikalavimų neturi būti. Draugystė turi būti laisva ir svarbiausias yra noras bendrauti. Aišku, nuo susitikimų dažnumo priklauso kiek artimas žmogus tau bus, nes kuo daugiau bendrauji tuo viskas tampa stipriau. Juk nepasakosi kas vyko prieš pusę metų jeigu žinai, kad tai nebeaktualu…

Nežinau, kokia draugystė turi būti, nes jai negali būti jokių taisyklių. Bet kartais erzina tai, jog žinai, kad tu vienintelis kuris dar dedi pastangas, kad draugystė išliktų. Erzina tai kad, kai viskas ima dingti ir draugystė nutrūkinėja kitas žmogus pasidaro nepatenkintas ir klausia – o kodėl taip vyksta? Nežinau, gal dėl to, kad tau buvo nesvarbu tuo metu draugystė ir tu nedėjai pastangų? Todėl reikia ir pačiam susimąstyti ką darai ar ko nedarai, kad draugystė, kurią tu laikai svarbia išliktų daugiau nei kelis metus. O jeigu pastangų nededi, klausimas ar tau reikia to žmogaus savo gyvenime?

Dar man patinka atsakymas – suprask, visi gyvenam savo gyvenimus, ne visada yra laiko skirti draugui. Tai kam tada išvis reikalingas draugas? Ar tam, kad kai tau bus blogai susisiektum su juo? O kai jam bus blogai tai jau nebesvarbu? Nes juk gyvenimas… Kasdienybė neleidžia išklausyti kito asmens. Juokinga.

Atrodo, jog nedaug prašai. Paprasto pokalbio ar nuėjimo pasėdėti parke… Bet juk mes visi gyvenam ir neturim laiko. Nei sau, nei kitiems. O skubam kur? Gyvenam dėl ko?

Gaila, jog dabartinėje visuomenėje draugas tai įrankis. Bet nebe gyvenimo dalis. Tai ir leidžia suprasti, jog esi vienas. Ir nors viena susitvarkyti su sunkumais sugebu ir nesistengiu užkrauti kitam, mano atveju, visų kitų problemos tampa mano gyvenimo dalimi. Nes juk tam ir gyvenu, kad išspręsčiau ar išklausyčiau kitų draugų problemas…

Neturiu priekaištų jau niekam. Suvokiu tik kad visi turim skirtingus požiūrius į draugystę. Visi turim skirtingus reikalavimus. Tik man yra jau nebesvarbūs tie reikalavimai. Užtenka jų.