Mes visi labai mėgstame išeiti pasivaikščioti. Ir mes dažniausiai einame tais pačiais takais, prie to pačio upelio, kur miškas, kur galbūt yra sūpynės. Aiškios linijos. Ir kartais vaikščiojant tuo taku mes suprantame, kad mus apėmė siaubinga rutina. Tas pats takas, tie patys medžiai. Pasidaro nuobodu. O ką mes darome norėdami išvengti rutinos?

Mes tiesiog nusukame nuo kelio. Paimam ir nusukam į dar neišmintą taką, kur krūmai, voratinkliai ir nematomi akiai takai. Ir ką mes pamatome įžengę į tokią erdvę? Mes išvystame absoliučiai kitokį pasaulį. Įžvelgiame naujas galimybes. Atsiranda naujas vaizdas. Nes prieš tai mes matėme tiktai priekį, o dabar mes matome ir šoną. Matome pasislėpusius grybus ir uogas. Matome mažus vabaliukus ir dar didesnius vorus. Viso to mes nematytume pagrindiniame take. Tada mes žinome, jog parkas nėra tik medžiai. Miestas nėra tik pastatai.

Taigi, tokio pasivaikščiojimo metu mes atrandame kažką naujo, įkvėpiančio ir netikėto. O visa tai padeda mums tobulėti, visa tai padeda mums surasti save.

Lygiai taip pat ir gyvenime. Mes visi laikomės minties – nemesk kelio, dėl takelio. Bet aš sakyčiau nemesk takelio, dėl kelio. Nes galiausiai visi takeliai ir takai, kuriuos mes išbandome suveda mus į vieną galutinį tašką. Suveda mus į vieną galutinį tikslą. Į ten, kur mes ir būsime geriausi ir kur jausimes geriausiai.

Todėl – ko lauki? Eik ir išbandyk neišmintą taką!