Turbūt visiems karts nuo karto reikia emociškai pailsėti. Paimti vieną ar dvi dienas visiškos ramybės. Turiu omenyje – jokio telefono, kompiuterio, žmonių 😀 Tokia ramybė, kai būni pats sau vienas, kai nori save išanalizuoti. Man retai kada reikia emociškai/dvasiškai pailsėti. Todėl kad dažniausiai savęs neperkraunu informacija, bendravimu ir socialiniais tinklais. Tačiau pastaruoju metu mano gyvenimo tempas labai įtemptas ir priėjau tokią būseną, kuri man sako – tu pavargai ir tau nieko nereikia. Žinoma, tai bloga būsena, kai esi komunikabilus ir kai kiekvieną dieną tau reikia  bendrauti su žmonėmis. O dar nepamirškim socialinių tinklų, kuriuos aš paskutiniu metu irgi apleidau. Turbūt emocinis išsekimas yra blogiau nei fizinis, nes tu sustoji. Tuomet įsijungia toks roboto rėžimas. Eini, kad eitum. Valgai, kad valgytum. Miegi, kad miegotum. Beje dažnai būna, jog po to sutrinka ir fizinė sveikata, pradedi sirgti, nes tavo vidus tau nori išrėkti, jog užtenka vaikščioti uždengtomis akimis. Ligos kartais yra atspindys to, kas vyksta mumyse emociškai. Ir tikrai nepaneigsiu, jog susirgau. Mano organizmas per ligas leido atskleisti, kas manyje emociškai yra netvarkoje.

Taigi, jeigu reikėtų apibūdinti, kaip jaučiuosi jau visą savaitę, tai tarsi ir esi kažkokioje ramybėje, bet esi visiškai nejautrus. Tau neįdomu kas, kam ir kodėl kažkas apskritai vyksta… Dalyvauji pokalbyje, klausaisi paskaitos, bet tarytum iš kiauro į kiaurą. Jokios naudos. Turbūt baisu, kai taip būna. Man bent jau baisu. Nes tada supranti, kad arba tau reikia dingti ir palikti artimus žmonės likimo valiai (kas beje kaip taisyklė būna pas mane, kaip tik man reikia pailsėti, visiems kaip tyčia reikia mano paramos) arba būti kaip mėmei ir tiesiog plaukti toliau ir laukti, kol kažkas išbudins tave. Aišku, mano geriausia patirtis tai dingti pusdieniui ar dienai. Tada susitelki į save ir mąstai, kodėl elgiesi, kaip elgiesi. Dažniausia priežastis, kodėl norisi dingti yra užklupę sunkumai. Ir tai nebūna vienas sunkumas, tai daug dalykų viename. Ir mano atveju, aš žinau, kad ne aplinka mane privertė taip jaustis, o aš pati. Galbūt dėl to, kad esu meniškos sielos ar dėl to, kad viską sugeriu į save. Kadangi ne vienas žmogus pastebi kokia aš empatiška, man dažnai iškyla klausimas, ar tai ką jaučiu yra tikrai mano jausmai, ar kažkieno kito. Ar tai mano meilė, ar tai mano pyktis, ar tai mano nuoskauda? Tačiau galutiniu atveju vis tiek atsijungiu nuo pasaulio – aš. 

Nežinau, ar Tau taip būna. Tačiau kai atsijungi ir pradedi analizuoti save, užduok kuo daugiau klausimų sau. Užduok net skaudinančių klausimų ir tų apie kuriuos bijai pagalvoti. Mes dažnai gyvenime turime išeiti iš komforto zonos prieš kitus. Bet ar dažnai mes išeiname iš komforto zonos prieš save?

Klausimai… Kokie klausimai tai galėtų būti? Turbūt reikia pradėti nuo lengviausių – kas privertė tave taip jaustis? Kada supratai, kad jautiesi kitaip? Kur tuo metu buvai ir ką veikei? Tada ateina gilesni klausimai. Kas pastaruoju metu vyksta tavo gyvenime? Galbūt vyksta kažkas labai nuostabaus, bet tu bijai tai priimti? Galbūt pats elgiesi ne taip, kaip norėtum dėl ko save ir baudi? Ar tavyje šiuo metu daugiau agresijos ar baimės? O gal meilės ir džiaugsmo? Ar tu dėl kažko neapsisprendęs? Kodėl tavyje yra abejonės?

Na… Analizuojant save, kiekvieną kartą atrandi kažką naujo.. Kadangi pati dar neišėjau iš tos būsenos, nepasakosiu kodėl esu joje. Galbūt tik iš mano pamąstymų aišku, jog pokyčiai mano gyvenime nesibaigė… Todėl man atrodo, kad ir vasara nesibaigė, nors kalendorius rodo kitaip… Juokingiausia tai, kad atrodo, jog man viskas gerai. Aplinka aiški, nereikia nieko suprast, visi tapę tikresniais ir nuoširdesniais. Tai manyje vykstanti dvikova neleidžia įsilieti į gyvenimą… Ir aš pavargau ne tik nuo pačio pasaulio ir komunikacijos su kitais, bet aš pavargau pati nuo savęs….

Todėl jeigu jautiesi panašiai. Padaryk pertraukėlę nuo visko ir pabūk atviru sau. Gal padės, o gal ir ne. Bet bent jau žinosi, kad pabandei.