Labai dažnai pastebiu, kad yra jaunų žmonių, kurie lengvai pasiduoda blogiui/tamsai. Žmonės nebetiki savimi ir nežino, kokius stebuklus jie gali padaryti. Man ir pačiai kartais atrodo, kad imsiu ir nedarysiu nieko. Mąstau, kam man to reikia? Viskas ir taip per sunku. Kam stengtis, jei gali eit lengvesniu keliu? Taip galvojant ta tamsa greit tave pasiima ir iš jos sugrįžti reikia turėti daug valios ir kantrybės. Aš manau, mes visi viską galim. Galbūt tiesiog kai kuriems trūksta palaikymo, meilės, ar dėmesio, tačiau jeigu labai reikia – bandyk to siekti. Tamsa siekia tik vieno – padaryti mus nenuovokiais. Nori, kad mes būtume vienodi. Taip lengviau valdyti žmones, argi ne? Gėris/ šviesa, kaip bevadinsi mus apšviečia ir suteikia unikalumo. Net ir gamtoje daug skirtingų spalvų ir dar kiek atspalvių! Vieni bus geltoni, kiti žali.. Tačiau jie nebus vienodi ir išsiskirs.
Prie šios minties labai dera Hario Poterio knygoje ar filme pasakyta mintis- “Tamsa silpnesnė, nes ji neturi dėl ko būtų verta gyventi”. Visi tamsos ir blogio tikslai pagrįsti egoistiškumu ir nauda sau. O kas ta tamsa? Tik patys galime atsakyti į šį klausimą. Ar tai vidinis ar išorinis blogis – nesvarbu. Jei tai Tau daro įtaka reikia nesėdėti vietoje ir nepasiduoti. Kova reikalauja daug jėgų. Tačiau kai laimi, tai pradedi vertinti kaip patį didžiausią gyvenimo pamokų turtą. Todėl dar kart paklausiu, jau pasiduodi?
Egle Ku 
Man tamsa yra vidinė būsena, kai pasiduodi liūdesiui, tampi apatiškas. Kiekvieną dieną tenka kovoti su tamsa, kad išvystum šviesą. Įdomus teiginys, kad tamsa daro mus nenuovokiais. Aš jaučiuosi nenuovokus visada. Nesijaučiu sąmoningas. Ar mane visada veikia tamsa? Turbūt ne. O gal aš dar nežinau.
LikeLike