Norėčiau būti kaip tas vampyras – gali numirti ir prisikelti. Gali kiek nori ir bet kada nori pasiimti atostogų, o vėliau lyg niekur nieko grįžti. Gali bėgti nuo problemų, klaidų ir pasekmių. Tik klausimas, ar visa tai dings? Jei laikas sunaikina meilę, pagarbą ir pasitikėjimą, negi jis negali sunaikinti ir klaidų, pykčio bei beviltiškumo?
Ką darytum, jei turėtum visą amžinybę? Ką darytum, jei žinotum, kad visas pasaulis priklauso tik tau? Taip, taip mąstyti galbūt yra savanaudiška… Žmonija juk turi būti humaniška. Tačiau kiekvienam reikėtų paties savęs paklausti ar esi humaniškas? Ar tikrai nei karto niekam nekenkei, neapkalbinėjai ar specialiai net netrinktelėjai? Žinoma, mes ne šventi. Mokomės iš klaidų. Tam jos ir skirtos.
Todėl jei jautiesi taip, lyg atrodo viskas praranda prasmę – išeik pasivaikščiot. Vienas! Taip vienas! Aš iš pradžių irgi galvojau, kad eiti pasivaikščiot vienai yra keista. Toks jausmas lyg visi į tave žiūri, bet tai ne tiesa. Todėl pabandyk! Ir pamatysi, kad visas pesimizmas ir bloga nuotaika dings.
Egle Ku 
Aš visada mąstau apie amžinybę. Aš vienas iš žmonių, kuris nori gyventi amžinai. Kodėl? Nes man čia patinka. Aš apsuptas puikių žmonių. Aš nenoriu, kad tai kada nors baigtųsi. Man nepatinka mirtis. O kam ji patinka?
LikeLike
Arnai, tada mirtį priimk ne kaip pabaigą, o tarsi keliavimą kažkur toliau. Man irgi čia viskas patinka ir taip norėtųsi visą laiką būti su man artimais žmonėmis, tačiau ar amžinybė galiausiai neatsibostų? 🙂
LikeLike