Atleidimas – reikšmė

Apibūdinimas pagal Vikipediją – “Atleidimas tai psichologine prasme savanoriškas ir prasmingas procesas per kurį žmogus, kuris buvo įskaudintas ar sužalotas, pakeičia savo jausmus ties tais, kurie jį nuskriaudė ir pereina padarytą žalą ir nebeturi negatyvių emocijų, tokių kaip kerštas arba pyktis. Teoretikų nuomonė išsiskiria ties atleidimo sąvoka, nes kai kurie teigia, kad negatyvios emocijos pakeičiamos per atleidimą į pozityvias (pavyzdžiui, galimybė toleruoti skriaudėją) arba reikalauja susitaikymo su skriaudėju.

Ką man asmeniškai reiškia atleidimas?

Jeigu aš nusprendžiu atleisti žmogui, tai reiškia, kad aš susitaikysiu su žmogumi, kuris mane įskaudino ir patvirtinsiu, kad jo elgesys buvo priimtinas. Aš galiu atleisti žmonėms, kurių elgesys manęs nesužalojo arba aš jaučiu, kad galiu toliau su jais bendrauti. Aš atleidžiu tiems, kurie to yra verti. Tai reiškia, jeigu kažkas padarė klaidą ir iš tikrųjų bando dirbti su savimi, kad tas elgesys daugiau niekada nepasikartotų – tuomet gerai. Aš galiu atleisti.

Ar mes turėtume atleisti tiems, kurie mus įskaudino?

Aš tikrai daug kur skaičiau, kaip yra svarbu atleisti kitam. Pirmas žmogus, iš kurio išgirdau, kad ji niekada neatleis žmonėms, kurie prieš ją smurtavo yra gydytoja Ramani. Aš mačiau daug neigiamų komentarų iš kitų apie jos šį pasakymą ir žmonės galvoja, kad ji vis dar laiko pyktį ir panašiai.

Aš visiškai su ja sutinku. Aš niekada neatleisiu žmonėms, kurie smurtavo prieš mane.

Prieš paaiškinant kodėl, norėčiau užduoti paprastą klausimą – ar tu atleidi Hitleriui, Stalinui, žudikams, prievartautojams ir visiems tiems, kurie padarė daug blogo?

Jeigu ne, kodėl? Jeigu taip, kodėl?

Kaip jau minėjau, man atleidimas reiškia patvirtinimą, kad to žmogaus elgesys buvo priimtinas ir kad jie gali grįžti į mano gyvenimą ir toliau komunikuoti su manimi. Žmonės, kurie prieš mane smurtavo nenusipelnė grįžti į mano gyvenimą, nes ju elgesys nebuvo priimtinas man. Tai ne. Aš neatleisiu.

Bet aš jaučiu jiems atjautą/užuojautą. Aš nelaikau pykčio. Aš suprantu, kad jie yra tokie, kokie yra ir žinau, kad jie buvo įskaudinti taip pat. Aš galiu tai priimti ir neturėti jokių negatyvių emocijų jiems. Aš galiu jų nekęsti. Lygiai taip pat kaip nekenčiu imbiero ar krienų. Bet aš jiems nelinkiu nieko blogo. Aš juos paleidžiu. Vien dėlto, kad jie patyrė kažką blogo, tai nereiškia, kad jų elgesys pateisinamas. Jie yra suaugę žmonės, kurie turėjo su tuo kažkaip susitvarkyti, kaip aš tvarkausi pati. Jokių pasiteisinimų. Jeigu tu nesugebi susitvarkyti su savo problemomis, kai esi suaugęs – neturėk vaikų ir netęsk smurto užburto rato.

Mano nuomone, aš galiu turėti jiems atjautą/užuojautą, nes žinau, kad tie kurie smurtauja – patys patyrė smurtą. Jie nekenčia savęs, todėl smurtauja. Jeigu jie mylėtų save ir galėtų mylėti, jie nesmurtautų. Man gaila jų, nes jie taip nekenčia savęs, kad visa tai persiduoda kitiems. Tai perduodama kitiems.

Vienas iš dalykų, kuriuos supratau dėka smurtaujančio buvusio vaikino – jo neapykanta man parodė, kaip aš nekenčiu savęs. Dabar, aš myliu save ir tikrai neleisčiau kitam duoti tą neapykantą man. Jie gali pasiimti ją ir išgerti tabletes.

Aš nežinau, kiek tu turi žinių apie serijinius žudikus, bet jie visi patyrė smurtą. Vietoj to, kad bandytų tai išjausti, visą gėdą ir pyktį, jie tai perduoda žmonėms, kuriuos žudo. Jie žudo savo smurtautojus kituose žmonėse, nes tik tai jie ir mato.

Nuo tada, kai aš pradėjau dirbti su savimi, aš suvokiau kiek daug problemų galima išspręsti žmonėse, jeigu mes tiesiog dirbtume su savimi ir pripažintume tai ką jaučiame. Vyrams yra neleidžiama jausti, verkti ir pan. To pasekmė – mes juos nužmoginome ir dabar jie yra tie, kurie įvykdo daugumą nusikaltimų. Mes juos padarėme bejausmiais.

Kai mes pamirštame ir atleidžiame, tuomet istorija kartojasi. Kai kurių dalykų negalima pamiršti ir atleisti.

Ar mes turėtume atleisti tiems, kurie mus įskaudino? Manau priklauso nuo to, kaip mes suprantame atleidimą.