Šįkart norėjau pakalbėti apie “people pleasing” arba žmonių tenkinimo reiškinį. Kai kur toks žmogus vadinimas pagalbininku, bet lietuviškai nėra tikslaus termino. Daug žmonių nežino apie tai (aš net pati nežinojau). 

Pagalbininko apibūdinimas 

Aš versiu iš angliško puslapio Medical News Today. Jame rašo, kad žmonių tenkinimo reiškinys arba žmogus pagalbininkas nėra medicinos terminas, bet tai apibūdina žmogų, kuris pastoviai siekia tenkinti kitus dažniausiai paaukodamas savo norus ir poreikius.  

Visi žmonės nori jaustis mylimi ir vertinami artimuose santykiuose. Tai yra normalu, nes žmonės yra socialios būtybės ir nori priklausyti. To rezultatas, kad daug žmonių, karts nuo karto prisitaikys prie kitų, kad komunikacija tarpusavyje būtų lengvesnė.  

Altruizmas, noras padėti kitiems yra įprastas būdo bruožas žmonėse. Kartais žmonės paaukoja kitiems žmonės per pinigus, laiką, energiją ar prasmę.  

Žmonėms, kurie yra pagalbininkai, sunku nustoti tenkinti kitų poreikius ar norus. Pagalbininkas, kuris turi stiprų norą tenkinti kitus, gali jaustis, kad jam reikia būti kažkuo kuo kiti žmonės nori kad jis būtų. Tai neleidžia jiems suprasti kaip jie iš tikrųjų jaučiasi ir sutinka su kitų įnoriais per dažnai.  

Pagalbininkai gali jaustis gerai po to kai patenkina kito poreikius, bet tas jausmas neišlieka ilgam. Jie gali norėti daryti dalykus dėl kitų, kad jaustųsi mylimais ir reikalingais. Galiausiai tai kenkia jiems, nes jie nebeturi išteklių pasirūpinti savimi.  

Mano kaip pagalbininkės patirtis.  

Žmonių tenkinimas buvo mano išgyvenimo mechanizmas, nes aš negalėjau būti savimi ir prašymas, kad mano poreikiai būtų patenkinti reiškė kažką blogo. Dažniausiai, jei man kažko reikėjo tai nebuvo priimtina ir aš turėjau galvoti, ko kitas žmogus nori pirmiau. Pavyzdys, jeigu aš noriu vakarienės, bet kitas žmogus nenori, tuomet aš turiu laukti kol jie norės vakarienės. Tai reiškia, kad buvau išmokyta jog mano poreikiai nesvarbūs taip kaip kito.  

Deja, bet aš nesuvokiau kiek sprendimų priėmiau remiantis ko kitiems reikia, kad tai tikrai šokiravo mane.  

Na, kaip aš nesupratau to? Manau dėl to, kad taip gyvenau 27 metus ir niekad nepastebėjau to. Tai buvo labai natūralu man. Aš labai gerai moku analizuoti žmones ir kai matau, kad kažkas nori iš manęs ko nors, aš tai padarysiu. Aš dariau dalykus dėl kitų žmonių net negalvodama ar aš to noriu ar ne. Aš net negalvojau ko aš noriu. Mano draugė nori eiti į tam tikrą kavinę – gerai, einam. Mano draugė nori kažką kitko veikti – gerai veikiam kitko.  

Aš prisiimdavau atsakomybę už jų poreikius ir norus, emocijas ir jausmus. Deja, aš niekad neturėjau galimybės rūpintis savo pačios poreikiais ir jausmais.  

Aš kaip asmenybė – neegzistavau. Aš buvau visi kiti ir aš nebuvau savimi.  

Kaip žmonių tenkinimas gali pasireikšti remiantis mano pačios pastebėjimais ir kitų žmonių pavyzdžiais: 

• Tavo fokusas yra ties ko kiti žmonės nori, vietoj to ko tu nori. 
• Priimi sprendimus remiantis kaip kiti žmonės jaučiasi ar ko jie nori. 
• Tu neturi savęs kaip asmenybės. 
• Tu nuoširdžiai nežinai ko tu nori. 
• Darai dalykus dėl kitų vien tam, kad jų neįskaudinti. 
• Darai dalykus, kurie tau nepatogūs ar verčia jaustis nepatogiai bet tu vis tiek tai darai dėl kito. 
• Tu bijai būti savimi, pasakyti ko tau reikia ar ko tu nori. 
• Tu priimi sprendimus, bet nežinai kodėl. 

Pagalbininkai nėra nenuoširdūs. Jie tiesiog niekad neturėjo galimybės išvystyti savo asmenybės ir tapti savimi ir tai jie darė, kad išgyventų. Būti pagalbininku tapo jiems automatiška išgyvenimo savybe.  

Aš turiu belenkiek pavyzdžių, kur aš tenkinau kitų žmonių norus. Kartais yra gerai priimti sprendimą dėl kito, bet jeigu tai darai nuolatos ir tavo fokusas yra kitų žmonių jausmai, norai ir panašiai – tai yra nesveika.  

Aš nemeluosiu, man labai sunku negalvoti ko kitas iš manęs nori ar ko jie tikisi. Pasakyti kažkam ne, nubrėžti ribą – man yra keista ir aš jaučiuosi tarsi daryčiau kažką labai blogo.  

Nuspręsti ko aš iš tikrųjų noriu ir ko man reikia būnant momente labai sunku. Aš labai lėtai galiu priimti sprendimus. Jeigu man reikia priimti greitą sprendimą, aš tuomet negalvoju ko man reikia ar ko aš noriu. Tuo metu aš priimu sprendimą, kuris pritaikytas prie kito žmogaus.  

Žinoma, kai mes kažkam pasakom ne arba nubrėžiam ribą, juos tai gali nuliūdinti. Jie turi visą teisę taip jaustis, bet saugūs ir sveiki žmonės tave supras ir nesukels didesnės problemos. Jie turi patys tvarkytis su savo jausmais ir emocijomis.  

Aš prisimenu vieną įvykį, kuomet jaučiausi blogai, nes artėjo mano panikos ataka. Mano draugė buvo šalia manęs, kalbėjo ir palaikė mane toje situacijoje. Kai pasakiau, kad aš nepasiliksiu socializuotis su kitais, ji nieko nepasakė, bet pažiūrėjo į mane tam tikru žvilgsniu ir aš iškart žinojau, kad ji nenori jog išeičiau ir norėtų, kad pasilikčiau. Bet ji nieko nesakė. Aš išgėriau vandens, mes tiesiog stovėjom ir kalbėjom. Galiausiai, aš pradėjau jaustis geriau. Aš nurimau ir nusprendžiau pasilikti. Ji tuomet pasakė, kad norėjo, jog pasilikčiau, bet nenorėjo manęs spausti.  

Ji davė man erdvę ir laiką, kad galėčiau priimti sprendimą pati. Kadangi aš pasijaučiau saugiai, aš galėjau priimti sprendimą, ką noriu daryti toliau.  

Kitas dalykas, kaip žmonių tenkinimas gali pasireikšti, tai kai tu nesiginčyji su kitais, net jeigu to ir nori, arba sutinki su jų nuomone. Aš asmeniškai bijau ginčytis su kitais ar išsakyti savo nuomonę. Aš buvau tas žmogus, kuris gali susibendrauti su visais, nes niekada nemokėjau pastovėti už save ir sutikdavau su viskuo ką jie galvodavo. 

Kartais aš tiesiog nežinodavau ką pasakyti apie tam tikrą temą ar netgi neturėjau jokios nuomonės. Deja, bet aš neturėjau galimybės galvoti apie savo perspektyvą.  

Aš prisimenu buvom keturiese ir trys žmonės kalbėjo ar priimtina kino teatruose valgyti normalius patiekalus ir jie dalinosi savo patirtimis. Aš nesakyčiau, kad jie pykosi, bet jie turėjo skirtingas nuomones. Aš visiškai tylėjau. Pirma, bijojau, kad visa tai netaptų konfliktu ir antra, aš nežinojau kokia mano nuomonė buvo į tai. Aš suvokiau, kad abi pusės turi gerus argumentus už ir prieš. Aš negalėjau nuspręsti, su kuria puse norėčiau sutikti ir likau per vidurį.   

Žmonių tenkinimas yra taip įaugęs manyje, kad aš esu draugiška net su žmonėmis, kurių nemėgstu. Dabar stengiuosi tai pakeisti ir jeigu kažko nemėgstu, aš nebandau tenkinti jų poreikius. Aš arba nebendrausiu su jais arba bandysiu sumažinti bendravimą kiek įmanoma daugiau ( aš vis tiek būsiu maloni su jais, bet nedėsiu pastangų būti jų draugais). Anksčiau, aš negalėdavau nutraukti komunikacijos su kažkuo, net jeigu jų nemėgau. Visada bandyčiau galvoti apie jų geriausias savybes ir laikytis to bei būti draugiška. Netgi neseniai aš pasiūliau žmogui eiti kartu pasišokti kai man jie net nepatiko. Ir pasiūliau jiems, nes jie užsiminė, kad norėtų eiti kur nors ir nelabai nori eiti namo. Tai aš išgirdau jų poreikį ir šokau pasiūlyti – einam kur nors (ir tai buvo taip automatiška, nes galiausiai mes niekur nenuėjom, bet kitą dieną aš galvojau – po galais kodėl aš bandžiau patenkinti jų poreikį).  

Tai jo, aš esu labai įpratusi daryti dalykus dėl kitų, net jeigu nemėgstu tų žmonių. Tai yra kita priežastis, kodėl buvau taip lengvai manipuliuojama, nes niekad negalėjau už save pastovėti, išreikšti kaip jaučiuosi ar nubrėžti ribą.  

Aš taip pat saugojau kitų žmonių jausmus, bet ne savo. Jei kažkas įskaudindavo mane, aš nieko nesakydavau ir laikydavau tai savyje, nes nenorėjau, kad jie jaustųsi nemaloniai, nors jų elgesys mane įskaudindavo. Paprastai, mano jausmai nebuvo svarbūs ir tai yra po smurto patirta trauma. Aš laikydavau savyje dalykus pakol jie užvirdavo ir išsprogdavo. Aš nešiodavau bagažą, kol vieną dieną viskas būdavo per sunku. Tuomet man draugai sakydavo, kodėl aš nieko nesakiau anksčiau ir aš nežinodavau kodėl. Man prireikė 27 metų, kad suprasčiau, kas iš tikrųjų su manim vyko.  

Aš prisimenu viena draugė Lietuvoje man sakė, kad aš daug darau dėl kitų žmonių. Tai buvo mano žmonių tenkinimas ir dažniausiai kiti dėl manęs tiek nedarydavo ir aš likdavau įskaudinta. Aš buvau tas žmogus, kuris padarytų bet ką dėl kito, kad tik jie jaustųsi gerai.  

Žmonių tenkinimas ir manipuliacija 

Kai kurie žmonės, gali sumaišyti pagalbininką ir manipuliatorių. Tai kaip atpažinti skirtumą? 

Manipuliatoriai specialiai bando atkartoti tave, kad galėtų sukurti stipresnį ir tikresnį ryšį, nors tiesa ta, kad jie dažniausiai nemėgsta tų pačių dalykų, kaip tu ir naudoja tai, kad gautų tavo dėmesį. Jie išrinks dalykus iš tavęs, kad sukurtų įspūdį. Manipuliatorių tikslas yra kontrolė.   

Pagalbininkai nebando sukurti stipresnio ryšio. Kitų norai ir įgeidžiai tiesiog jiems yra prioritetas, nes dažnai jie net nežino, ko iš tikrųjų nori. Jų tikslas nėra sudaryti įspūdžio kitam. Jie tiesiog nori išlaikyti taiką.  

Pagalbininkai neskaudina kitų, dažniausiai jie patys lieka įskaudinti, nes jie pameta save kituose ir negali pastovėti už save.  

Pavyzdys, jeigu kažkas tavęs paprašo eiti į renginį kartu, bet tu nenori arba nežinai ar nori eiti, tačiau tu sutinki eiti, nes: 

• Jie tavęs paprašė 
• Tu nenori įskaudinti jų pasakydamas ne 
• Tu jautiesi atsakingas kaip jie jausis, jeigu nesutiksi nueiti. 
• Tu nežinai ko nori ir leidi jiems už tave nuspręsti. 

Pagalbininkai geri chameleonai lygiai taip pat kaip ir manipuliatoriai. Vis dėlto, reikia atskirti, kad pagalbininkas skaudina save, o manipuliatorius įgauna kontrolę. Pagalbininkai dažniausiai net nežino, kad jie tai daro, o  manipuliatoriai puikiai suvokia savo veiksmus ir tikslus.  

Išvada 

Savęs pažinimas yra ir džiaugsmas ir prakeiksmas. Tu žinai, kodėl tu elgiesi, kaip elgiesi, bet tai pakeisti reikia daug darbo ir psichinės galios.  

Tai nėra lengva ir dėl to daug žmonių tiesiog lieka tokie, kokie yra. Jie nebando gilintis į savo mąstymą. Nežinojimas yra palaima, kaip sako dauguma žmonių. 

Tikiuosi tai padėjo suprasti, kas žmonių tenkinimas yra ir kaip tai veikia.