Labas 

Neplanavau rašyti šio įrašo, bet labai noriu tuo pasidalinti ir išsireikšti.  

Ar žinai toks video yra kur kačiukas, kuris patyrė smurtą nuo žmonių šnypščia ir puola katę, kuri bando parodyti švelnumą ir kantrybę pakol kačiukas nurimsta? 

Šiandien supratau, kad aš esu tas kačiukas. 

Aš gyvenu tokioje baimėje po smurto, kad bandau taip save apsaugoti, jog kiekvieną kartą kai susipažįstu su žmogumi, aš iškart galvoju apie idėjas, kaip jie nori mane nuskriausti. Manau, kad žmonės nori įgauti mano pasitikėjimą ir tuomet galiausiai kažką man padaryti. Aš visiškai nebegaliu pasitikėti savo nuojauta dėl tos baimės ir pasimetu, kad pradedu atstumti žmones ir analizuoju juos tiek daug, kad pavargstu. Tiesiog skanuoju kiekvieną žmogaus pasakymą, judesį ar net balso toną.  

Kaip melo detektorius.  

Net nesusivokiau, kokioje baimėje esu pakol nepradėjau prisiminti buvusio vaikino smurto, mamos smurto ir aplinkos, kurioje užaugau smurto.  

Ir esu tuo pačiu tokia pikta ir įniršusi ir niekaip negaliu atsipalaiduoti ir būti laiminga. Tiesiog negaliu. Aš bandau daryti viską, išspręsti visas problemas, kurios ateina (netgi manau, kad darbe viskas eina prieš mane, tuomet elektros, dujų įmonės, kaimynai), kol aš bandau gydytis, gyventi viena, susipažinti su naujais žmonėmis, medituoti, eiti į terapiją, mokintis kas esu, ko noriu ir ko man reikia, taip pat bandau būti normali ir laiminga BET NIEKAS PO VELNIŲ NEIŠEINA. Tiesiog negaliu. Negaliu to daryti viena, nes per daug. Aš nuoširdžiai, negaliu su niekuo susitvarkyti ir aš pavargau bandyt susitvarkyt.  

Ir nekenčiu, kad taip gyvenu dabar – blogai. Ir norėčiau, kad viskas sustotų. Bet negaliu to sustabdyti, turiu tą pragyventi, pereiti ir kažkaip pakeisti savo gyvenimą.  

Žmonės man vis sako, kad turėčiau didžiuotis, ką pasiekiau per 1 metus po buvimo smurte. Bet jie nežino, kad gyvenau jame 27 metus, tai 1-neri metai man reiškia nieko. Ir taip, jie yra teisūs, aš turėčiau didžiuotis, bet tai nepadeda, nes neturiu su kuo tai pasidalinti. Na, turbūt turiu, bet kai esu baimėje, kad visi nori man kažką blogo padaryti, tai jaučiuos lyg būčiau viena.  

Ir tai yra viena iš tamsiųjų smurto pusių, tai nesibaigia, vien dėl to, kad tu palikai smurtaujantį žmogų, ne, tai lieka su tavimi – ta baimė, paslėptos emocijos, viskas kūne ir tai kontroliuoja tave. Tai labai sunku perprogramuoti.  

Aš bandau eiti pirmyn, bet tuomet kas nors nutinka, baimė užstoja kelią ir užblokuoja mane. Šią savaitę, aš tiesiog vis sugalvoju idėjas, kaip kiti gali mane nuskriausti. Aš tiesiog va analizuoju kažkieno elgesį ir tada galvoju, kad jie elgias taip, kad man kažką padarytų. Tiesiog yra žiauru kaip smegenys bando numatyti pavojų KIEKVIENAME KAMPE. 

Aš vis manau, kad žmonės elgiasi su manim specialiai kažkaip, tada vėliau jie parodys savo tikrą veidą ir aš būsiu tokia – aha, žinojau. Ir toks užsuktas ratas, pati viską sau pakloju. Aš taip noriu būti teisi, kodėl žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi, kad tiesiog pastoviai suklystu ir galiausiai pasimetu. 

Aš žinau, kodėl taip elgiuosi, nes mano buvęs vaikinas buvo toks puikus apsimesti kažkuo, kuo jis nebuvo. Jis taip apgavo mane, žaidė su manimi, manipuliavo, kad kai pamačiau jo tikrą veidą aš nu belenkaip išsigandau. Nes aš suvokiau, kaip aš galėsiu pasitikėti kuo nors gyvenime, po to ką aš patyriau? 

Smurtaujantys žmonės turi būti sustabdyti, nes jie tiek padaro žalos. Ir kitas dalykas, kas mane piktina, kad aš bijau ir tai reiškia, kad tie smurtaujantys žmonės mane vis dar kontroliuoja. Taip, jiems nereikia būti šalia, kad mane kontroliuoti, nes jų žala yra manyje. Ir man taip pikta, nes aš nenoriu, kad jie daugiau kontroliuotų mane.  

Tai jo, aš esu tas kačiukas – bijantis, piktas ir bandantis būti kontrolėje – bet aš nepasiduodu, nes aš tiesiog praradau tikėjimą, kad yra gerų žmonių. Aš nuoširdžiai praradau tikėjimą žmonija.