Labas

Man reikia padaryti viešą išpažintį. 😀

Žiūrėjau pokalbį su Emma Watson ir man labai patiko jos įžvalgos apie vertybes. Ji sau pateikė tokius klausimus – ar ji gyvena pagal savo vertybes ir iš tikrųjų jas gerbia pati?

Tai man leido suvokti, kad kai kurios mano vertybės nėra įgyvendintos mano kasdienybėje. Tai reiškia, aš turiu vertybę, bet negerbiu jos pati.

Pati paprasčiausia man – nuoširdumas.

Aš niekada nebuvau nuoširdi su savimi. Ir dėl to nebuvau nuoširdi su kitais. Pritraukdavau žmones, kurie nebūdavo nuoširdūs irgi. Būti nuoširdžiam yra sunku.

Viena iš priežasčių, kodėl priėjau tokią išvadą – po skyrybų su smurtaujančiu vaikinu, aš atsivėriau draugams. Viena draugė paklausė: taip kaip čia taip nutiko? Jis buvo visąlaik geras ir pasidarė blogas?

Aš prisimenu kažkiek sutrikau, nes nežinojau ką atsakyti. Tiesa ta, kad nepasikeitė jis iš gero į blogą. Aš tiesiog niekam nieko nepasakojau. Nesakiau kaip jis elgėsi su manim ar ką jis darydavo. Tuo pačiu nenorėjau jai pasakyti – aš tau niekada nepasakojau, kas buvo – nes nenorėjau įžeisti jos. Maniau, kad ji galvos, kad aš ja nepasitikėjau ar nežinau kokią nesąmonę buvau prisigalvojusi.

Viena iš priežasčių kodėl aš niekam nieko nesakiau, nes vaikystėje buvau išmokyta, kad jeigu su manim kažkas blogai elgiasi, aš negaliu apie tai kalbėti. Buvau išmokyta, kad jei kalbėsiu – bus pasėkmės. Bet tuo pačiu aš vis pateisindavau savo buvusį vaikiną, kaltinau save dėl to kaip jis elgėsi ir tiesa ta, kad aš nebuvau nuoširdi su savimi. Nes aš bandžiau suprasti jo elgesį. Kurio nebuvo įmanoma suprasti.

Aš manau, kad aš bijojau. Bijojau būti sau atvira. Tai negalėjau aš būti nuoširdi ir su kitais. Žinai, kai žmogus, kuris turėtų tave mylėti, tave skaudina, tai pripažinti sau yra sunku. Nes mes juk nenorim tikėti, kad žmonės, kurie mus myli, gali mus įskaudint, tiesa?

Mes norime tikėti, kad žmonės visi yra geri širdyse. Ypač mūsų mylimieji. Todėl pripažinti sau, kad kažkas yra tikrai blogas – tam reikia laiko ir drąsos.

Įdomu tai, kad aš rašiau įrašą čia, kur sakiau, kad žmonės, kurie tave myli, tave įskaudins ir tu turėtum to tikėtis. Dabar žinau, kad aš tiesiog vengiau tiesos, kuri buvo priešais mane.

Žinai, pasakyti sau garsiai, kad prieš mane smurtavo, reiškia patvirtinimą, kad aš buvau nemylima. Meilė ir smurtas negali egzistuoti kartu. Ir priimti tai, kad žmogus, kuris turėtų tave mylėti, tave skaudina – tai yra sunku.

Taigi, mano vertybė nuoširdumas – neegzistavo. Kaip aš galiu norėti, kad kitas būtų nuoširdus su manim, jei aš net nesu nuoširdi su savimi?

Netgi dabar, kai kas įvyko ir mane tai palietė. Žodžiu, aš supratau, kad nenoriu daugiau apsimetinėti, kad man viskas gerai, kai taip nėra. Ir kas mane palietė, tai bandymas grįžti į socialinį gyvenimą ir tiesiog bendrauti su žmonėmis. Bet kad su jais bendrautum, reikia kad jaustumeis gerai. Žinau, tu sakysi – bet juk nereikia.

Prašau pasakyk, kada paskutinį kartą tu jauteisi nu visiškai blogai ir pasakei žmonėms, kurie buvo šalia ar kuriuos mažai pažįsti šią informaciją?

Aš negaliu įsivaizduoti kai kas nors, ką aš mažai pažįstu, paklaustų – Kaip tau sekas? Ir aš atsakyčiau – negerai, nes dirbu ties savimi ir bandau gydytis visas traumas.

Ne. Tu tiesiog nesakai tokių dalykų. Tu atsakai – gerai, kaip tau sekas?

Nekenčiu to. Aš neseniai turėjau panikos priepuolį traukinyje viešai, nes manyje buvo tiek daug emocijų. Nes man buvo viskas blogai ir aš bandžau apsimesti, kad viskas gerai.

Aš suvokiau, kad nebenoriu daugiau to daryti. Visą savo gyvenimą aš apsimetinėjau, kad man viskas gerai, kai aš bijodavau grįžti namo. Kiekvieną dieną apsimetinėjau, kad žmogus su kuriuo draugavau, manęs neskaudino, nors aš verkdavau ant grindų su tiesiogine prasme skaudančia širdimi.

Aš noriu būti nuoširdi ir žinau, kad kai kurie žmonės to nepriims. Bet man tinkami žmonės supras ir pasiliks su manim. Man nereikia, kad visas pasaulis sutiktų su manimi. Man reikia tiesiog sutikti su savimi.

Tam ir yra skirtos vidinės vertybės, kad žinotum ko tu nori ir kas tau priimtina.

Bet turėti vertybės negana. Pagal jas reikia gyventi ir jas sekti. Lengviausias pavyzdys – ištikimybė. Šią vertybę turiu, todėl niekad nebuvau neištikima kam nors. Bet, kai mano buvęs vaikinas buvo neištikimas, mano vertybė staiga dingo, ir aš bandžiau jam atleisti??

Na čia labai gražus pavyzdys, kad aš nesekiau savo vertybių, tiesa?

Gyventi pagal vertybes ne tik reiškia, kad jas reikia sekti, bet žmonės, kurie šalia tavęs turėtų sutikti su tomis vertybėmis. Ir jeigu jie nesutinka, tuomet viso gero jiems. Tikrai, išmokau to sunkiuoju keliu. Jeigu tu gerbi savo vertybes, tuomet žmonės, kurie tau tinkami irgi jas gerbs arba turės tokias pačias kaip tu.

Taigi, mano klausimas dabar tau – ar tu gyveni pagal savo vertybes ir jas gerbi? Būk nuoširdus. 😉