Labas

Šįkart asmeninis įrašas.

Taigi, oficialiai yra penki metai kaip aš gyvenu Jungtinėje Karalystėje. Maždaug 2,5 metų Anglijoje ir 2,5 metų Škotijoje.

Mano gyvenimas, aš pati, tiek pasikeitė. Tiek daug dalykų įvyko ir kartu neįvyko.

Aš prisimenu, kažkada rašiau įrašą, kad JK padarė negatyvią įtaką man. Bet supratau, kad tai ne JK. Tai žmogus, su kuriuo buvau man padarė negatyvią įtaką.

Jei atvirai, JK padėjo man tapti savimi. Na, dar ne, bet lėtai pradėjau eiti žingsnius ties tapimu savimi. Turiu omenyje, kad pagaliau tampu autentiška savimi. Aš absoliučiai nežinojau, kas esu, ko noriu, aš buvau atsiskyrusi nuo savęs ir savo emocijų. Turbūt keista tai girdėti, žinant kokia ekspresyvi esu savo rašliavose ar poezijoje, nes čia tikrai esu išreiškusi daug emocijų. Rašymas tai yra mano saugi zona. Aš jaučiuosi saugiai rašydama, ką jaučiu. Parašau ir paleidžiu. Vis dėlto realybėje, aš negalėjau savęs išreikšti, nes nesijaučiau saugiai. Nebuvo taip, kad aš nebandžiau savęs išreikšti, ne, aš bandžiau, bet su tam tikrais žmonėmis, mano jausmai ar mintys nebuvo priimamos. Aš arba patirdavau tik dar didesnį smurtą arba mane tiesiog tai nutildydavo ir uždarydavo. Aš buvau labai užprogramuota tylėti, tiek daug, kad kažkuriuo momentu praradau save ir tapau tuo, kuo kiti žmonės norėjo, kad aš būčiau. Nesąmoningai, aš dariau tai ko jie nori ar kaip jie nori, nors aš pati nenorėjau. Bet buvau išmokyta, kad privalau kitiems tarnauti.

Savo dienoraštyje radau mintį iš serialo the 100: Aš tai pakenčiu, kad jiems nereikėtų. Realiai sakiau, kad aš prisiimu visą atsakomybę, taip kaip žmonės su manim elgiasi arba kaip jie elgiasi su kitais.

Tiesa ta, kad man niekada nebuvo leidžiama tapti savimi. Ir tai yra liūdna. Kiek etikečių aš apie save girdėjau. Visur. Tylenė, moksliukė, menininkė ir sąrašas turbūt bus ilgas. Bet aš net nežinojau, kas pati esu, tai kitiems spėlioti apie mane, manau tikrai buvo dar sunkiau.

Kas nutiko JK tai kad teko išlipti iš savo komforto zonos ir daug, DAUG ko išmokti apie save. Užsienis padėjo mano sielai atsigauti ir mane gydyti. Aš suvokiau, kad jeigu būčiau likusi Lietuvoje, nebūčiau pradėjusi gyti. Kodėl? Nes aplinka, kuri mus žlugdė, negali mūsų pagydyti.

Nors ir Lietuva mane žlugdė, aš vis tiek gedėjau savo šalies. Man atrodo prieš mėnesį klausiausi dainų švenčių ir tiesiog žliumbiau. Tuomet supratau, kodėl man taip buvo liūdna. Nes aš likau JK ne savo pasirinkimu.  Nes mane manipuliavo ir apgavo žmogus, kuris privertė pasilikti, o vėliau smurtavo. Jeigu norit suprasti, kaip kažkas gali manipuliuoti ar apgauti, tai labai paprasta – žmogus sako vieną, bet daro kitką. Jeigu kažkas sako, kad myli jus ir jūs jam reiškiat viską, bet tuomet jus išduoda, meluoja, smurtauja, tai reiškia, kad manipuliavo jumis.

Gydytojos Ramani knygoje gedėjimas, kurį patiriame po smurto yra didžiulis ir kitoks. Nes mes pradedam suvokti, koks galėjo būti mūsų gyvenimas, jei prieš mus nebūtų smurtavę ar privertę pasilikti jūsų kur nenorėjot. Aš nenorėjau pasilikti JK, nes mano planas buvo grįžti į Lietuvą po magistro studijų. Vis dėlto, mano buvęs vaikinas pasinaudojo mano silpnybėmis ir privertė pasilikti.

Vienas iš būdų kaip galima atpažinti, jog kažkas yra blogas – jie neišduoda jums jūsų silpnybių. Jie nepadeda jų pastebėti ar dirbti su jomis. Jie jomis naudojasi. Naudojasi saviems tikslams.

Terapija ir mano pačios darbas su savimi padėjo man nustoti gedėti. Mano psichoterapeutė tiksliai priminė, kad į Lietuvą aš galiu grįžti bet kada. Durys visada atidarytos. Beto dabar, aš pati priėmiau sprendimą pasilikti JK bent kažkuriam laikui. Kiek ilgam, nežinau. Bet mano pačios priimtas sprendimas man padėjo, nes mano nervų sistema nusiramino ir aš nustojau gedėti.

Aišku, ši išmintis atėjo tik šįmet, kai likau viena, ieškojau pagalbos, gydžiausi, dirbau ties traumomis, kurias patyriau ir tiesiog mėgavaus vienatve. Šie dalykai man labai padėjo. Aš jaučiausi taip lyg patyriau prabudimą. Nesakyčiau, kad dėvėjau rožinius akinius, ne, aš dėvėjau neryškius ir miglotus akinius. Ir buvau pasimetusi. Šįmet, nusiėmiau tuos akinius ir įžengiau į savo vidų, kad pagaliau paleisčiau.

Aš tiek išmokau apie save, kiekvieną dieną tampu vis stipresne, labiau savimi pasitikiu, tiesiog tampu žmogumi, kuriuo niekad nemaniau, kad galiu būti. Dvasingi žmonės tai turbūt vadins – aukštesnis „aš“. Aš tampu aukštesnia savo versija.

Manau, kad tai yra dėkingumo įrašas, kokia laiminga aš esu, kad palikau dalykus, kurie mane skaudino ir žengiau drąsų žingsnį sakydama – gana yra gana.

Žinai, kai tu esi savimi užtikrintas ir žinai ko nori, gyvenimas tiesiog pradeda eiti geryn. Bet kai esi pasimetęs, tu sutinki žmones ar patenki į situacijas, kurios tik dar labiau priverčia pasimesti.

Galiausiai, paskutinė mintis. Aš labai noriu pasidalinti apie smurtą ir traumas, kurias patyriau. BET kadangi aš gyvenau 27 metus pastovioje baimėje, man reikia laiko ne tik viską suvokti, bet ir priimti.

Priimti ar pripažinti traumas ir smurtą yra didelis žingsnis. Aš labai daug buvau paslėpusi, užrakinusi ir bandžiau pamiršti. Daugiau nei pusės dalykų aš net nesupratau. Bet tu negali to pamiršti, tai reikia paleisti. Dabar aš mokausi paleisti, priimti ir žinoma, gydytis.

Vienas žmogus man pasakė kai ką, kas manau yra taip galinga kiekvienam kuris patyrė smurtą ir tai yra: Tu žinai tiesą ir žinai, kas iš tikrųjų nutiko ir tai yra svarbiausia.

Niekas to negali atimti. Žinoti tiesą, žinoti ką kitas tau padarė yra galinga. Smurtaujantys žmonės niekada nepasikeis. Jie tiesiog eis ir toliau smurtaus tik susiras kažką naujo. Tai kas jie yra. Žinojimas, kad aš galiu išgyti, eiti toliau, būti laiminga ir turėti tas žinias apie žmones, kurie smurtauja ir žinoti, kaip juos atpažinti – yra galinga. Nebeleisti kitam prieš tave smurtauti – yra galinga.

Kaip ir minėjau daug kartų, geriausias dalykas, ką žmogus gali padaryti tai yra tobulinti save ir tapti geriausia savo pačios versija. Tapti geru, mylinčiu, užjaučiančiu, suprantingu, empatišku žmogumi. Tapti autentišku savimi.

Žinoma, kas nors sakys, bet Egle, traumos ir smurtas tave sukūrė. Traumos ir smurtas buvo mano patirtis, bet tai neapibrėžia mano asmenybės. Tai nesukūrė manęs, tai mane naikino. Taip pat labai gera mintis vis ateina man į galvą – jokio keršto, nes smurtas baigasi ties manimi.

Taigi, aš neleidžiu, kad smurtas ir traumos apibrėžtų mane. Kitaip aš tiesiog nukrisčiau į depresiją arba labai negerą gyvenimo stilių. Vieną dieną, visą tai paleisiu ir tapsiu tuo, kuo turiu tapti.

Dabartiniu metu, su viskuo kas vyksta pasaulyje, yra per daug smurtaujančių žmonių, per daug agresijos. Laikas tai sustabdyti. Bet aš negaliu to padaryti kol pati neišgyjau. Vis dėlto, aš darysiu viską kas man įmanoma ir gydysiuos save, bei padėsiu kitiems tapti sveikesniems. Lėtai mes sumąžinsim smurtą, kol galiausiai jo neliks.