Labas! Kaip gyvenimas?

Mano vingiuotas ir nepastovus, kaip visąlaik. Galvojau, ką čia parašyti. Ir visokių daug idėjų apie įvairias temas ateina, bet nusprendžiau aplamai neberašyti, palikti rašymą ir eiti pirmyn arba kitaip supratau, jog nebeturiu įkvėpimo bei noro rašyt.

O norėjau pakalbėt apie pasiekimus ir pastebėjimą, kad žmonės labiau vertina ką tu pasiekei, vietoj to kokia asmenybė tu esi, kas turėtų būti absoliučiai atvirkščiai. Mes labai mėgstame vertinti žmogų pagal išsilavinimą, darbo pobūdį, netgi kokią įstaigą baigė ar kokioje šalyje. Labai taip pat mėgstame pavydėti, kad va mes to nepasiekiam, mums tai neįmanoma arba mes to neverti. Niekas niekad nesusimąsto, ką žmogus turėjo praeiti, kad pasiektų tam tikrus dalykus ar būtų ten kur yra.

Visiems tik lengva vertinti – oi pažiūrėk koks žmogus sėkmingas arba atvirkščiai – koks žmogus nesėkmingas. Bet ar kas paklausė ar laimingas??

Man asmeniškai mano išvykimas iš Lietuvos ir bandymas siekti to ko aš labai norėjau, be galo atvėrė akis. Apie tai kas žmonėms iš tikro rūpi ir nerūpi. O tiesa ta, kad žmonėms rūpi kuo tu ‘ypatingas’, iš kur gavai pinigų, kaip čia tau pasisekė ir panašiai. Praktiškai niekam nerūpi kaip tu jautiesi psichologiškai….

O mano mažiau nei metų patirtis Anglijoje buvo be galo sunki, tragiška, pilna neigiamų emocijų ir lendimo į beprotišką depresiją, kai suvoki jog esi vienas, kai kažkas nutinka negero. Na ir kas, kad įstojau į taip visų išsvajotą Angliją, į filmmaking studijas? Ar tikrai pagal tai matuojame sėkmę?

Man sėkmė čia buvo didžiausia, kad aš patobulėjau kaip žmogus, kad susiradau antrą pusę, kad suvokiau, kas iš tikrųjų yra svarbu ir kas visiškai neturi reikšmės.

Per pavydą ir kitų vertinimą mes visiškai prarandame žmogiškumą. Labiausiai mane nuvilia, jog žmonės galvoja, kad ten kur esi dabar tau buvo lengva pasiekti, lengva praeiti. Nu ne. Aš visada žinojau, kad nepaisant ką bedarytum, visada bus kažkokia to pasiekimo kaina. Ir niekas nekalba apie tai. Išvažiuodama į Angliją siekti karjeros bet su mintimi grįžti atgal, aš palikau savo draugus, savo mamą, savo saugią ir komfortišką zoną, be galimybių grįžt net trumpam, nes juk korona ore.

Vien jau jeigu tektų papasakoti apie dieną kai aš skridau į Angliją ir kokių čiūdų praėjau kol galiausiai atsidūriau studentų bendrabutyje, niekas turbūt net nepatikėtų. Nes juk – oho tu Anglijoje…

Man labai norėtųsi, kad žmonės labiau vertintų ne už kažkokius pasiekimus, kurie pabaigoje neturi jokios reikšmės, bet už žmogaus drąsą, ryžtą, norą būti geresniu žmogumi, norą skleisti kažkokią deep žinutę ar panašiai.

Tiesiog jeigu kažko labai nori, tai vietoj to kad pavydėtum ir vertintum pagal pasiekimus, lipk iš lovos ir iš komforto zonos, visada yra tam tikra kaina už kiekvieną veiksmą tu darai, bet darai, kad taptum geresniu/išmintingesniu. Ne tam, kad pasigirti – oi aš Anglijoj. Oi aš studijuoju magistrą. Uoj…. Niekam neįdomu. Negi tu manai, kad tavo vaikams rūpės, kokį išsilavinimą tu turi, kur jį gavai ir panašiai? Ne, jie norės tėčio ir mamos, kurie būtų žmogiški, supratingi, išmintingi ir skleistų meilę.

Na žodžiu, kaip visada pakankamai ekspresyviai, žinutė į pasaulį, kad šiais laikais mes per daug susikoncentravę į tai, kas visiškai nesvarbu. Pametę savo galvas kažkokios neaiškiose sistemose be jokio žmogiškumo.

Ačiū, tiems, kas nuoširdžiai palaikė ir buvo šalia (nors ir ne fiziškai), bet ačiū ir tiems, kuriem labiau rūpėjo mano pasiekimas ir leido suprasti ant kiek tuštybė yra apėmusi pasaulį. ❤

E.K. arba Vakarinė Pelėda.