Labas

Kaip Tu?

Tikrai norėčiau, daugiau komunikavimo su savo skaitytojais, todėl jeigu nenori bendrauti el. paštu, gali parašyt man per instagramą –

https://www.instagram.com/eagle_sky3/?hl=en

Paskutinis šio mėnesio įrašas. Nors praėjo tik vienas 2019 metų mėnuo, aš tiek patyriau, kad net neužtektų knygos parašyt. Tiesiogine to žodžio prasme perėjau tiek per pragarą, tiek per rojų. Ir vis dėlto, pasirinkau rojų. Pasirinkau šviesą. Ir nežinau, kodėl buvau suabejojusi savo keliu. Bet buvau. Visgi, kaip ir sakiau, visi takeliai galiausiai nuveda ten, kur tu ir turi būti. Nors ir nusukau nuo tako, bet grįžau ten, kur ir turėjau.

Noriu šiais metais būti drąsesnė kalbėti temomis, kuriomis mums kiekvienam baisu kalbėti. Noriu būti drąsesnė ties savęs rodymu pasauliui. Nes nepasaint visko, ką pamačiau ir su kuo susidūriau šį mėnesį, žinau – visi žmonės yra geri. Tik tam tikros patirtys keičia mūsų elgesį. Bet viduje mes visi geri. 😉

O dabar noriu pasakyti, kas nutiko.

Nežinau kaip Tave paveikė mėnulio užtemimas. Man kruvinasis supervilko mėnulis visiškai atvėrė akis, nes buvau giliame rūke. Nors ir mačiau ženklus iš visatos, apsaugančius ženklus ir perspėjančius ženklus, rūkas man neleido jų suvokti. Nes juk rūke matom tik tai, kas arti, ir nematom visumos. Taip pat man buvo su ženklais. Mačiau juos aiškiai ir arti, bet nesupratau, kokia jų tikroji reikšmė.

O atsitiko taip, jog dėl kitų žmonių, dėl labai nesmagių situacijų, aš pradėjau menkinti save. Praradau meilę sau. Praradau norą eiti savo keliu. Praradau norą vertinti savo gyvybę. Aš tiesiog tapau auka, vargšė ir nuskriaustoji. Pati nepastebėjau, kaip pradėjau visiems sakyt, jog man viskas negerai. Negerai tas, negerai anas. Čia pasielgė su manim blogai vienas, po to kitas, ir viskas taip ratu. O iš tikrųjų kas prisileido visą negatyvą?

AŠ

Aš pati įsileidau neigiamas emocijas, įsileidau blogį į savo sielą. Kodėl? Šiam klausimui neturiu atsakymo. Galbūt man reikėjo tai patirti tam, kad galutinai įsitikinčiau, kam aš iš tikro priklausau ir kur link noriu sukti. O noriu sukti tik prie šviesių ir tikrų dalykų.

Yra gera mintis tam apibūdint:

„An entire sea of water can‘t sink a ship unless it gets inside the ship. Similarly the negativity of the world can‘t put you down unless you allow it to get inside you“.

O savaitgalį turėjau didelį skausmą. Gal tiksliau skausmą suvokime, kad viskas yra ne taip, kaip aš galvojau. Tikrai esu apšalusi, kokia yra tikrovė. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu matyti, to ko nemato dauguma. Bet esu nepatenkinta tuo, jog įsidėjau blogį į kišenę ir patogiai jį nešiojausi. O jam menkint mane buvo dar lengviau.

Atsijungiau nuo socialinių tinklų. Atsijungiau nuo žmonių ir pradėjau patį sunkiausią pokalbį – pokalbį su savimi…

Visą, dar pakankamai neilgą, gyvenimą kovojau dėl gerumo, dėl pozityvumo ir visada ieškodavau šviesos tamsiausiame kambaryje. Papasakosiu apie savo sapnus.

Apskritai. Turėdavau baimę likti viena tamsoje. Dar labiau bijodavau likti tamsoje tuomet, kai netikėtai dingsta šviesa. Galbūt baimė atsirado iš siaubo filmų su dvasiom.

Taigi, mano sąmonė pradėjo kovoti. Aš pradėjau sapnuoti šias situacijas. Ir visąlaik dingus šviesai sapne pas mane ateidavo kažkokios dvasios, kurios norėdavo mane pulti. Vieną kartą atsikėliau ir pasakiau sau – viskas. Užtenka. Pradėjau sapnuose kovoti su tuo. Jei dingdavo šviesa ar užgesdavo žvakes, aš sapne pradėdavau sakyt – tai nerealybė, tai sapnas, tamsos nėra. Ir…. Nori tikėk, nori ne. Mano sapnuose šviesa pradėjo įsijungti. Po dar kelių sapnų, aš nebebijojau. Aš sugebėdavau paskleisti šviesą pati. Baigiau bijoti tamsos ir realybėje, nes supratau – jeigu įjungiu šviesą sapne, ji tikrai įsijungs realiame gyvenime.

Kovojimas už save, kitus taip pat skatina kovot už mane. Turiu labai stiprių karių šalia savęs… Ir kai supratau, jog pradėjau save menkinti, matyti savyje tik tai, ko aš nepadariau – praradau pasitikėjimą savimi. Praradau save, nes atrodė, jog aš nieko nebesugebu. Viską darau labai ne taip.

Bet iš tikro. Aš leidau tamsai įsilieti į mano gyvenimą. Na ir kas, kad kažkur suklydau? Na ir kas, kad priėmiau netinkamą sprendimą? Kažkam rūpi? Niekam nerūpi apart manęs. Tai kodėl aš turiu save graužti ir darytis silpna… Neigiamos patirtys nesilpnina žmogaus, o kaip tik stiprina. Aš neesu auka, ir kad ir kaip man yra gyvenime buvę sunku, aš niekada nelaikiau savęs vargše. Visada stebėdavau aplinką ir jeigu kažkur būdavo man negerai, rasdavau vietą, kur atsigaudavau. Jei žmonės manęs negerbdavo ir nevertindavo, radau tuos, kurie vertina. BET. Pastaruoju metu buvo tapę priešingai.

Nebekovojau. Pasidaviau. Galvodavau – „Aš vis tiek nieko gero niekam neduodu. Nemoku visko daryt tobulai. Kam aš tokia reikalinga?“.

Baisu, kad aš apskritai galėjau apie save taip galvoti. TAI yra velnio mintys. Tai nėra angelas. Angelas visada palaikys. Ir aš taip atsiprašiau savo apsaugos kosminės, nes įžeidžiau visatą laikydama save prasta. Nes kiekvienam iš mūsų yra duota GYVYBĖ. Tai yra svarbiausias ir brangiausias dalykas. Mes neturim jokios teisės savęs menkinti. Neturim teisės kažkam priekaištauti, jog mums suteiktas gyvenimas. Mes turėtume džiaugtis. Reikia džiaugtis ir į savo gyvenimą priimti tik teigiamus dalykus. Negalima visko suasmeninti.

Manau, mėnulis man pravėrė akis. Nes aš tikrai supratau, kad darau nesąmonės. Dalinau dalinau save. Manydama, kad aš juk tokia niekieno neverta, kokia prasmė kitam turėt tokią draugę kaip mane… O iš tikrųjų klausimas yra, kas manęs vertas, kas vertas bendrauti ir pažinti mane… (Žinau, kad yra skaitančių mano blog‘ą labai man brangių žmonių, todėl tie, kurie yra mano gyvenime, su tais kuriais palaikau ryšį, tikrai yra verti mane turėti).

Ačiū Dievui, kad aš tai supratau. Nors ir turėjau nudegti, bet aš tą randą turėsiu ir prisiminsiu ilgam. Žinosiu, kad ugnis skaudina. Tame ir yra esmė. Ugnis nėra šviesa, nors kartais taip gali atrodyti. Bet ši stichija turi likti ten, kur ir priklauso – pragare.

Taigi,

Šiandien nepasisekė kažko atlikti 100 procentu? Tuomet daryk naują dalyką ir pamatyk ko pritrūko. Galbūt aplinkybės lėmė, jog turėjai suklysti.

Šiandien tau bloga diena? Surask bent menkniekį, kuris priverčia tave nusišypsoti. (Aš pavyzdžiui labai mėgstu įsijungti juokingus gyvūnų video arba žmonių nusiverčiančių nuo kažkur video 😀 mane tai prajuokina).

Tave šiandien įskaudino? Parašyk tam, kuris tave myli. O garantuoju, jog rasi bent vieną, kuris myli. Ir tai neturi būti antra pusė. Tai gal būti netgi gyvūnas.

Nagi.

Visada juk gali rasti šviesą. 😉