Taigi, pasibaigus karantinui prisiminiau kaip pasiilgau bibliotekos ir knygų. Tikrai man patinka skaityti, na ir šiaip viso karantino metu atsibodo tiek ir filmai, tiek ir socialiniai tinklai. Reikėjo grįžti prie gerų senų knygų pasaulio. Tuo labiau, kad skaityti knygą reikia daugiau laiko ir apmąstymų. Žiūrint filmą mes neturime kada susivokti, ar sustabdyti tam tikrą akimirką bei pagalvoti. Iš mūsų norima reakcijos ir kuo greitesnės. Na nebent filmą žiūri iš namų, bet ir tai kuris iš mūsų jį sustabdo? O štai knygos man patinka tuo, kad jeigu perskaitai kažką svarbaus, užsirašai tai, padedi knygą pastovėti ir apmąstai ką perskaitei ir ką suvokei. O tada toliau grįžti į tą artimai tolimą pasaulėlį. Knygos mūsų neskubina ir neprašo reaguoti. Jos leidžia apmąstyti. Tai turbūt vienas pagrindinių skirtumų nuo filmų ir knygų.
Eidama į biblioteką norėjau kažko lengvo, (nes vis dar baiginėju skaityti G.Hėgelio – Istorijos filosofija knygą, kuri nelengva), bet tuo pačiu norėjau ir ko nors neįprasto. Į mano rankas pirmoji pateko J.V.Gėtės knyga – Sielų Giminystė. Kažkada, kai skaičiau jo knygą – Faustas – man labai patiko, todėl tikėjausi geros ir nesunkios knygos. Tik pradėjau skaityt knygą ir ji iškart įtraukė savo aktualumu ir gyvybingumu. (nepaisant to, jog buvo išleista 1809 metais). Turbūt ir iš pavadinimo jau aišku, kad tai romanas, kuris nagrinės kažkieno santykius.
Man patiko tai, kad rašytojas puikiai sugeba surasti paraleles tarp chemijoje vykstančių reakcijų ir žmonių santykių. Labai gražiai pačioje pradžioje aprašyta kaip atsiskiria ir susijungia tam tikros medžiagos lygiai taip pat kaip mūsų gyvenimuose atsiranda ir iširsta draugystės. Plačiausiai žinoma čia nagrinėjama santuoka, tačiau įsigilinama į kiekvieno asmens charakterį, į išorinius ženklus ir aplinką. Mano nuomone, viskas taip gražiai apjungiama, kad skaitant knygą pajauti estetiką. Tokia estetika reta knygose. Viskas vyksta lėtai, neperskubinant įvykių, norint parodyti ką charakteriai jaučia ir mato. Dar labai patiko, kad žmona ir vyras išsilavinę ir supratingi žmonės, tačiau visgi meilė sugeba susukti protą. Taip pat labai gražiai pavaizduota, kaip likimas sutvarko viską į vietas, duoda tiek gerus, tiek blogus ženklus. O kokiais ženklais tikėti, juk pasirenkame patys.
Ši knyga tikrai lengvai skaitosi tam, kuris nori daugiau įsigilinti į santykius ir turi pakankamai platų mąstymą apie tai. Knyga tikrai priverčia susimąstyti, įdėta netgi puikių minčių ir kas man įdomiausia, jog aktuali iki šių dienų. Aktuali tuo, jog mes iki šiol neperpratome ir nesuprantame meilės ir jos kelių. Lygiai taip pat mes nesuprantame likimo ir ženklų, nors manome, kad esame protingi pakankamai, kad juos išnagrinėtume. Visgi knyga turi nuorodą į tai, kad mes negalime visko sukontroliuoti ir nuspėti ir kartais net jei norime, kad viskas išeitų geriau, išeina atvirkščiai.
Labai puiki rašytojo perspektyva, labai viskas estetiškai perteikta, kad nori nenori įsimyli ir supranti kiekvieną personažą. Juk vis dėl to visi esame žmonės ir darome tas pačias klaidas.
Ir tradiciškai keletą citatų:
“-Taip gali atsitikti žmonėms, kurie gyvena daug negalvodami, bet ne tokiems, kurie suvokia patyrimo pamokas, kurie viską daro sąmoningai. -Suvokimas, mano mielasis, nėra tvirtas ginklas, jis kartais pavojingesnis tam, kuris juo bando gintis, ir apskritai galime padaryti bent tokią išvadą, kad nedera per daug skubėti”.
“Juo arčiau tikslo, juo didesni sunkumai”.
“Sėti nėra taip sunku kaip nuimti derlių”
Egle Ku 