Arba gyvenimas tave valdo, arba tu valdai gyvenimą.

Kodėl būti suaugusiu sudėtinga? Nes aplinka tave taip įtraukia į žaidimą, kad pamiršti save, pamiršti, kad TU gyveni, o ne gyvenimas gyvena. Mes taip įsijaučiame į tai, kas vyksta aplinkui mus, kad labai dažnai nepastebime, kas yra priešais mūsų akis. Ir reikia prisiminti, kad mūsų stiprybė ne aplinkoje, ne kituose žmonėse, bet mumyse. Mes esam stiprūs savaime pasiekti ir daryti dalykus. Bet tarsi koks kipšas, gyvenimas ateina ir viską niokoja, nukreipia dėmėsį, stengiasi sutrikdyti ir sunaikinti žmogų, kartais stengiasi uždėti netikrą kaukę ir meluoti, jog gyvenimas tobulas, paverčia mus pinigų ar grožio vergais. Ne visada kas yra neigiama sunaikina žmogų, būna ir per daug gerų dalykų apakina žmogų. Kiekviena diena yra kova. Dėl būvio, del būvimo savimi. Ir jeigu mes pasiduodame, tuomet gyvenimas iš mūsų daro ką nori. Ir tik praėjus dešimtmečiams mes suprantam į kokius spąstus buvome papuolę.

Tuo ir žavi vaikai. Nes jie stiprūs ir jie valdo gyvenimą. Jie neleidžia aplinkybėms juos sutrikdyti taip, kaip aplinka sutrikdo suaugusius.

Sakykim tėvai ir vaikai uždaromi į karantiną. Tėvai iš kart reaguoja siaubingai. Atsakomybė, išlaikymas, viskas blogai. Vaikai nesileidžia blaškomi, nors dažnai supranta, kad kažkas negerai. Bet jie gali ištverti daug. Nes jie laikosi savęs. Jie nesikliauna gyvenimo aplinkybėmis ir vėjais. Jie pasitiki savimi.

Todėl jie valdo gyvenimą puikiai. Bet visi mes buvom vaikai ir kažkodėl pamirštam tą. Išeinam į savarankišką gyvenimą ir pamirštam kaip būti stipriais. Juk iš tikrųjų aplinkybės yra tik aplinkybės, kurios ateis ir išeis. Kad ir kokios geros ar blogos jos būtų. Kas nepasikeis – tai mes patys. Mes ir esam savimi, kad parodytume gyvenimui tiesas. Ne atvirkščiai.

Ir tai yra sunku, dažnai aplinkybės taip įsuka į ratą, kad nepastebim, jog pamirštam save, pamirštam meilę sau, pamirštam stebuklus. Pamirštam savo stiprybes.

Man irgi atsitiko tas pats, aš tiek įsigyvenau į aplinką, pradėjau ieškoti būdų kaip išreikšti savo meną per kitus, dairiausi į tolius, kad pamiršau kas yra tiesiai priešais mano akis, pamiršau, kas iš tikrųjų yra mano ir niekeno kito….

Dėl to neleiskit gyvenimui daryti įtakos jums. Jeigu kažkas vyksta, kažkokios “dramos”, galbūt kažkokie laimėjimai, reikia į tai reaguoti kuo ramiau. Susitelkti į save ir tai, kad viskas praeis, neįsigyventi į nesėkmes ar sėkmes, tiesiog visada judėti pirmyn, nesustoti. 😉