Šįkart liūdna, pamąstymų pilna tema apie pagarbą…

Aš pastebėjau, kad žmonės labai dažnai nemoka gerbti vienas kito.

Nemokame gerbti ir suprasti kito.

Bet mane labiausiai stebina, kai mes negerbiame ir nesugebame suprasti savo artimo. Labai dažnai iš mano aplinkos ir patirties artimiausi žmonės paveda, negerbia, nenori ir nesistengia suprasti tavęs. Ir aš nesuprantu kodėl. Nes taip neturėtų būti. Mes turėtume visus ir viską gerbti vienodai…. Jeigu žmogus mums artimas dėl mums aiškių priežasčių, tai nereiškia, jog mes turime teisę jį sudrebti purvais. Kaip tik ne. Artimi žmonės tampa mums tokiais, nes mes juos dar labiau gerbiame, mylime ir suprantame. Bet deja, būna atvirkščiai. Kai žmogus mums artimas, mes nebijome tėkšti jam skaudžių žodžių, nebijome išsilieti ar iškeikti.. Nes na, juk artimas žmogus… Bet pala, o kur pagarba??? Ar mes galėtume tuos pačius žodžius naudoti prie sakykim įžymų žmogų ar autoritetą? Ne? Tai kodėl mes tuos žodžius naudojame prieš žmones, kuriuos mylime? Ir tai ne tik žodžiai, kuriais skaudiname, bet ir veiksmai kuriuos darome.

Kodėl mes manome, kad jei jau artimas, tai turi susitvarkyti su mumis visokiais ir mums tampa nesvarbu kokie mes esam to žmogaus akyse… Negi iš tikrųjų mes savyje slepiame tiek negatyvo, kad jį pilame tik ant artimųjų???

Jeigu kas ginčysis su manim apie meilę, tikrą meilę kuri turi viską praeiti, arba kad artimas žmogus tuo ir yra artimas, nes jis mato mus nuogus ir šlykščius, aš labai būsiu prieš…. Man asmeniškai artimas žmogus nereiškia, jog aš turiu būti pikta, irzli, išsilieti ir panašiai (tam juk yra psichologai). Man artimas žmogus yra kaip tik pavyzdys, noras būti geru ir augti kartu, mokytis atsikratyti negatyvo ir išmokti mylėti.

Kas yra pagarba kiekvienam iš mūsų? Kas yra pagarba TAU?

Kai atsakysi į šį klausimą aš noriu, kad pagalvotum kaip tu elgiesi su artimais žmonėmis, ar tu jiems skiri pagarbą, kurią apibūdinai? O kaip jie elgiasi su tavimi?…

Man atėjo absoliutus nušvitimas.. Aš suvokiau, kiek “artimų” žmonių manęs iš tikrųjų negerbė… Aš buvau kažkokia bokso kriaušė, kurią visi trankė iš visų pusių…. Kol aš gerbiau, manęs negerbė..

Kodėl mes leidžiames būti negerbiami, čia jau kitas dalykas… Apie kurį kiekvienas turėtume pagalvoti.

Man skaudu, kad taip yra. Kad artimi žmonės, šeima, draugai dengiasi tuo, jog yra mūsų gyvenime ir dėl to gali mums viską tėkšti ar aiškinti… Taip neturi būti.. Juk būtent taip ir išsivysto nepagarba sau…

Kodėl mes mylime, gerbiame save, bet galime laisvai įskaudinti artimą???….