Su Naujais 2021 metais.

Nežinau kaip tu, bet aš visada pasidarau bent keletą tikslų, kuriuos noriu padaryti per vienerius metus. Bent tris tikslus tikriausiai. Ir dažniausiai metų gale aš darau review. Tai susidedu metų pliusus ir minusus. Įdomu palyginti.
Skaičiau savo postus ir staiga supratau, kad juose įvyko pokytis kurio pati nepastebėjau. Mano postų tematika ir rašyba pasikeitė. Galbūt ir norėjau pokyčio bet nesitikėjau, kad bus toks ryškus.
Iš vienos pusės aš džiaugiuosi, nes gyvenime mes einame pirmyn ir pokyčių visiems reikia, bet iš kitos pusės mano postai pasidarė šalti… Tokie kaip visų. Anksčiau aš rašydavau apie savo patirtis, dabar staiga atsirado tema plius mano nuomonė. Ir nežinau, mano nuomonė yra subjektyvi. Žinoma, lygiai taip pat kaip ir patirtis bet vis tiek. Nusprendžiau keletą dalykų nutylėti, nepasidalinti.
BET
pakeičiau nuomonę. Noriu savo pasidalinti 2020 pliusais ir minusais. Bent keleta iš jų. Reikia atsisveikinti su korona virusu ir tuo besisukančiu ratu, metas kad viskas pradėtų tvarkytis. Taigi. Pliusai ir minusai su mano papildymais. Beto patariu kiekvienam daryti tokius dalykus, ar bent padaryti review kuo pasikeitė asmenybė ar ką pavyko pasiekti. Nes iš tikrųjų tai motyvuoja judėti pirmyn. Mes visi juk einame pirmyn tik skirtingais greičiais.

Vienas didžiausių dalykų, kuriuos pavyko įgyvendinti tai įstoti į Anglijos universitetą studijuoti magistrą. Mano svajonė studijuoti Anglijoje buvo nuo paauglystės. Tik aš niekad negalvojau, kad studijuosiu būtent magistrą. Magistras visad buvo mano galvoje, tik nežinojau kur ir ką. Netgi galvoju apie doktorantūrą, bet matysim… Taigi taip šis pasiekimas yra didžiausias ir fainiausias plius, kartu su šiuo dalyku mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Bet apie mano nuotykius, kitą kartą… Esmė ta, kad VISOS svajonės išsipildo, tik vienos anksčiau, o kitos vėliau.

Minusas, kuris ištiko netikėtai, tai nutrūkusi draugystė su artima drauge.. Net pandemija nebuvo toks šokas, kaip kad ši nutrūkusi draugystė. Nebežinau, ko tikėtis iš žmonių, bet akivaizdu, jie vis nustebina. Nebėra pagrindo pasitikėti ir tikėti, nes visi galiausiai išeina. Praradau artimą žmogų ir nesuprantu, ką darau blogai, kad tai vis pasikartoja. Nesuprantu dar taip pat to, kodėl žmonės įskaudina, palieka ir kai praeina laikas, žmogus sugalvoja grįžti… Bet matyt suprasti žmones yra per didelis tikslas. Kiekvieną kart kažkur nepasisekus aš pergalvoju šimtą kartų kodėl, kaip ir kas. Ir visgi kodėl vieni žmonės lieka šalia, kiti išeina – kosmosas. Kažkur skaičiau straipsnį, kad kai pradedi tobulėti dvasiškai, (spiritual growth), tuomet pradeda irti visos draugystės. Nes natūralu, kad mąstymas pasikeičia, požiūris į dalykus pasikeičia ir apskritai energija žmogaus yra kitokia. Galbūt panašus dalykas vyksta ir man, ypač pastaruoju metu kai pradėjau gilintis į dvasinius dalykus, religijas, okultizmą ir panašiai.

Kitas pliusas. Kaip tik skaičiau savo seną postą apie meilę. Apie tai kas meilė yra, kaip ją surasti ir panašiai… Ir supratimą apie meilę aš turėjau teisingą, bet tuo metu kai rašiau postą, maniau, kad mano gyvenimo meilė yra kitas vaikinas, kuris tikrai nebuvo žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį laiką. Tai buvo pastovi būsena tarp pragaro ir rojaus. Pastovus iššūkis. Ir aš tikėjau, kad čia mano žmogus. Bet santykiai neturi būti iššūkis, tai turi būti ramstis į kurį gali kreiptis visada. Tai neturi būti uždavinys, kurį tau reikia išspręsti. Ir prieš važiuojant studijuoti aš kaip tik visiems sakiau, kad nenoriu jokių santykių, kad mano dėmėsys tik karjerai.

Tai dabar galiu pasakyti, kad nei tikėjausi, nei norėjau, bet meilė atsirado šalia. Ir ji visai kitokia. Nėra rožinių akinių, nėra kažkokio vaizduotės padarinio, nėra to mąstymo, kad nori žmogų pakeisti, nemanai, kad kai bus laikas, žmogus pasikeis. Paprasčiausiai yra nuoširdus noras būti su žmogumi tokiu, koks jis yra. Ir eiti per gyvenimą kartu. Ir nors aš nesijaučiu pakylėta kažkur tarp debesų ar nejaučiu to visiems žinomo įsimylėjimo, aš jaučiu ką kita. Ir tai yra ramybė. Ramybė kai esi žmogum ir nereikia jaudintis – o dieve, kas vėl nutiks. Meilė tai lygu ramybe. Kai nesi per daug laimingas, bet ir nesi nusivylęs. Tiesiog puikus balansas. Mes visi kategorizuojame žmones, darome sąrašus kodėl mylime ar nemylime, bet kodėl mums reikia priežasties mylėti?

Santykiai tikrai nėra lengvas dalykas, reikia pastangų ir tikėjimo, bet tai turi būti ramybės uostas, o ne karo frontas. Grįžus namo norisi jaustis svetimu ar savu? Nes namai yra namai, tik tada kai ten yra ramybė. Žmogus su kuriuo nori praleisti visą likusį gyvenimą turės įtaką tavo psichologinei, fizinei sveikatai, tavo tikslams ir svajonėms. Todėl tą žmogų su kuriuo nori eiti per gyvenimą reikia rinktis labai atsargiai. Svarbiausia nenorėti žmogaus pakeisti, o norėti keistis su tuo žmogum kartu.

Antras minusas. Žmonių nebranda. Aš tikrai esu žmogus, kuris gali toleruoti daug dalykų. Bet 2020 metais mano kantrybė pasibaigė. Aš nusprendžiau, kad toleruoti kitų nebrandumą yra per daug gerai jiems. Tas nebrandumas vis pasireiškia, karts nuo karto, skirtingose vietose su skirtingais žmonėmis. Esmė, kad aš laikinai įsidarbinau į įstaigą kaip asistentė. Ir visi ten dirbę už mane buvo maždaug 30+ ir keleta 26-27 metų žmonės. Bet man tai ne problema. Aš turėjau kolegas, kurie buvo 50 metų ir daugiau ir dirbau normaliai, kaip priklauso. Aplamai mano draugų tarpe daug 26-30 mečių, tai aš kaip ir džiaugiausi. Vajej kaip aš suklydau. Negalvojau, kad žmonės gali būti tokie nebrandūs.
Tiksliai neprisimenu įvykių sekos, bet kai tik atėjau dirbti (mėnesiui su trupučiu) iškart grupės kolegos žiūrėjo iš aukšto. Ne visi, bet iš 4 – 3 tikrai. Tada kai pradėjau klausti ir pasitikslinti ar gerai darau, prie manęs priėjusi viena mergina, labai gerai pamenu pasakė – va žiūrėk, čia parašyta, ko tu nesupranti. Nu labai elementaru nesuprasti informacijos su kuria niekad nedirbai, nieko nežinau apie įstaigą ir jokų mokymų neturėjai. Ir plius man buvo didelė atsakomybė padaryti darbą be klaidų, kad ateityje jų darbas vyktų sklandžiai. Tai aš jau geriau tūkstantį kartų paklausiu, nei padarysiu blogai ir paliksiu nieko nepasakiusi. Na ne esmė.
Tada kol aš dirbau, iš jų išgirdau, kad ateina nauja kolegė, ilgailaikiui darbui. Ir nežinau iš kur jie gavo jos foto ar info, dažniausiai, kai kažkas kažkur įsidarbina tu nieko nežinai apie žmogų, bet jie žinojo ir garsiai kabinete ją apkalbinėjo. Jie nieko blogo apie ją nepasakė, bet pradėjo ją siūlyti kaip “galimą merginą” dviem vaikinams kolegoms. Ir vienas pasakė, kad tikrai ne, nes ji vyresnė. O kita atrežė – o tai ką, tau reikia jaunesnės, durnesnės?
Aš sedėjau ir tiesiog galvojau – oho. Jie žinojo, kad man 22 ir taip pasakyt man už nugaros buvo neetiška. Ir vėliau žinoma išgirdau kaip kitas vaikinas pasakė tam, kuris atsisakė – aš ją kviesiu pietų, supratai. Ar kažką tokio, tiksliai nepacituosiu. Ir nuo tos akimirkos aš supratau, kad aš nenoriu nei su vienu iš jų kalbėti ar bendrauti…. Man asmeniškai tai buvo toks žemas lygis. Apkalbinėti, lyginti, “kabinti” žmogų kai jo dar nėra… Na bet mergina atėjusi į darbo vietą tikrai buvo faina. Ir tada dar vėliau grįžo kolegė, kuri sirgo, kai aš įsidarbinau. Ir jos pirmas klausimas man buvo – o tai kiek tau metų, nes visi čia sako, kad tu labai jauna…..
Aš sedėjau ir galvojau kokiam čia grupės chate jie mane apkalbėjo, nes ji pirma diena po ligos ir aš buvau pirmas žmogus atėjęs į darbą po jos. Tai ji manęs nepažinojo, bet jau turėjo informaciją, kad aš labai jauna…. Nu žinot.. Tačiau ji normaliai su manim bendravo ir niekaip nesuprato, kodėl aš jiems tokia jauna, nes ji tikėjosi, kad man 18….
Kažkaip gal visai ir smagu žinoti, jog žmonės, kurių dar nesutikai, jau apie tave galvoja.

Tai va, aš bendravau normaliai su naujoke ir ta mergina grįžusia po ligos, ir po to su vienu vaikinu, kadang likom ofise dviese dirbti (korona ir pan). Bet realiai kol dirbom visi kartu, aš tiesiog nutilau ir nieko nekomunikavau. Man buvo sunku, nes esu bendraujantis žmogus, tačiau su tokiais žmonėm aš nieko bendro nenorėjau turėti.

Skirstyti žmones pagal amžių nėra gražu ir tuo labiau nėra teisinga. Ne amžius pasako apie žmogų, o jo charakteris, aplinka kurioje augo, patirtys ir pan. Žmogus gali būti 30 neturėti jokio išsilavinimo ir gyventi sėkmingą gyvenimą, kol kitas 30-metis gali būti baigęs doktorantūrą ir negyventi sėkmingo gyvenimo. Ir ką?
Nežinau, gal čia tik aš, kuri nesupranta, bet akivaizdu, kad amžius nieko nepasako apie žmonių brandą.

Čia gal keli pagrindiniai dalykai, bet 2020 atnešė labai daug gerų dalykų, tikrai man asmeniškai tai buvo sėkmingi, geri ir lengvi metai. Daug naujų patirčių, daug nematytų dalykų, daug ir rizikos, bet viskas geryn.

Ką išmokau 2020 – drąsiai siekti to, ko nori. Nes mes dažnai norime, bet bijome. Ir aš labai bijojau, išeiti iš komforto zonos, pakeisti viską, bet aš norėjau. Ir tas noras buvo didesnis nei baimė. Todėl – jei labai nori, vadinasi gali padaryti. 😉