Kaip dažnai iš tikrųjų mes vertiname tai ką turim? Ir kaip dažnai kai prarandame, suprantame to vertę?

Kai aš išvažiavau iš Lietuvos ir pirmąkart pasiilgusi tėvynės apsiverkiau Anglijoje, supratau, kad džiaugiuosi, jog turiu tokią asmenybę. Kad sugebėjau įvertinti tai, ką turėjau Lietuvoje ir sugebėjau tai gerbti, bei branginti. Ir mano išvažiavimo priežastis nebuvo noras pabėgti. Aš išmokau Lietuvoje vertinti viską, net ir labai mažus, smulkius dalykus. Man viskas buvo svarbu. Ir kai išvažiavau į Angliją aš pradėjau vertinti dalykus, kuriuos gaunu čia.

Bet ką noriu pasakyti, kad mes labai dažnai koncentruojames į dalykus, kurių neturime. Neturime tam tikrų daiktų, neturime tikrų draugų, šeimos, normalių namų, neturime antros pusės. Vis į negatyvą. Bet kodėl gi ne pažiūrėjus į tai ką mes turim? Atrasti nors kelis dalykus, kurie daro mus laimingus ar daro mūsų gyvenimą prasmingą. Galbūt mes galime vertinti bent jau savo egzistenciją?

Visada per Kalėdas aš būdavau nepatenkinta dovanomis, kadangi užaugau neturtingoje šeimoje ir mano mama negalėjo nupirkti nieko brangaus, ar to ko norėčiau, bet ji visada stengėsi nupirkti bent kažką. Ir paskaičiusi vieną knygą, būtent apie Kalėdines dovanas aš supratau, kad esu neteisi ir esu nesąžininga mamos atžvilgiu. Beto, per daug kreipiau dėmėsį į tai, ką kiti gauna dovanų. Ir tais metais aš pradėjau vertinti kiekvieną dovaną. Man buvo nesvarbu, ką aš gausiu. Kojines, šokolado, žvakių. Man viskas tapo ir yra vertinga. Nes tai, kas ateina iš kito žmogaus širdies yra brangu. Kad ir paprastas atvirukas parašytas su meile yra tūkstantį kartų brangiau nei naujausias telefonas nupirktas dėl to kad mada.

Viskas ką tu turi dabar yra vertinga. Todėl reikia džiaugtis. Jeigu turi “per mažai” arba jei turi “per daug”. Ateityje viskas gali pasikeisti. Svarbiausia suprasti, kokią vertę tai turi. Ir ką tai atneša į tavo gyvenimą.

Reikia vertinti netgi tuos neigiamus dalykus ar neigiamas patirtis. Būdama dabar kur esu, supratau, kad jeigu man nebūtų nutikę visko praeityje, aš dabar nebūčiau kur esu. Taip. Absoliučiai kiekviena patirtis, kad ir kokia skaudi, žiauri ir pragariška atvedė mane į dabartinę akimirką ir atvedė į dabartinę mane. Į žymiai protingesnę, brandesnę ir geresnę asmenybę. Ir tai tik pradžia. Svarbiausia mokėti išlaikyti sveiką protą ir norėti tobulėti. Norėti eiti pirmyn ir siekti visatos žinių.

Gyvenimas siekia tik vieno – išmokyti žmogų išlaikyti tikrą. Išmokyti žmogų būti savimi nepaisant to kas nutinka.

Ir tik tada kai mes esame tikri, mes galime eiti pirmyn. Ištrūkti iš užburto rato. Tik būdami savimi mes sugebame įvertinti viską.