Kokie turi būti valstybių/įmonių/ tam tikrų grupių vadovai – ar jie turi stengtis kad juos mėgtų ir mylėtų ar jų bijotų? Kurį vadovą žmonės labiau gerbtų ir labiau klausytų?
Labai aktuali tema ir vis besikeičiančios perspektyvos. Sakykim lyginant viduramžius ir dabartinius laikus galima pastebėti labai didžiulį pokytį valdymo aspekte.
O kokio vadovo norėtum TU?
Imt, atsisėsti, pagalvoti apie tai yra labai svarbu, kadangi bet kur eidami dirbti mes susiduriame su žmogumi, kuris mums vadovauja. Valstybės renka savo šalies atstovus. Mes lyderius, vadovus, atstovus ir panašiai.
Galbūt pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas yra vadovas ir kokie jo tikslai… Valstybių vadovai žinoma atstovauja šaliai, todėl jų tikslas tarptautiniu mastu perduoti teisingą politinę žinutę ir sukurti įvaizdį tarp kitų šalių vadovų. Įmonių vadovų tikslas yra verslas. Dažniausiai. Jų tikslas, kad įmonė veiktų sklandžiai ir atliktų savo darbą 120%. Taip, ne 100%, bet 120%. Ir galiausiai grupių vadovai tiesiog prisiima atsakomybę apie tai ką sugalvoja ir atlieka kiti. Taip pat manau, kad vadovas turėtų labai gerai išmanyti psichologiją. Domėtis psichologija ir priimti kandidatus ne pagal patirtį, o pagal asmenybę.
Taigi vadovas turi: sukurti įvaizdį, būti atsakingas, užtikrinti sklandų darbą (motyvuoti kitus) ir kažką atstovauti bei būti išsilavinęs.
Kai aš mokiausi vadybos, mes labai daug analizavome vadovų tipus. Visgi vieningo atsakymo, koks vadovas iš tikrųjų turi būti, nėra. Dauguma vadovų net nėra baigę mokslų kaip būti vadovu ir tiesiog improvizuoja.
Pradėkim nuo vadovo, kuris yra griežtas ir kurio labai bijo. Tikrai manau esame susidūrę bent kartą gyvenime su tokiu vadovu. Mokyklose ypač yra naudojama baimė, kad mokiniai neturėtų jokių galimybių pasipriešint. Kaip manot, kokia prasmė būtų griežtam ir kurio bijotų? Argi tą kurio bijom, labiau gerbiam? Aš manau, kad ne. To kurio bijom, mes tikrai negerbiam, mes paprasčiausiai esam susirūpinę dėl savęs ir nenorim sau labiau pakenkti, todėl klausome ir darome tai, ką griežtas žmogus mums liepia. Priešintis, reiškia patirti kažką neigiamo. O to niekas nenori. Todėl lengviau pasiduoti ir savyje sulaikyti visus nepasitenkinimus. Griežtumas ir baimė sugeba suvaldyti labai dideles mases ir priversti veikti taip, kaip reikia žmogui, kuris vadovauja.
Dirbau pas labai griežtus įmonių vadovus ir jų nekenčiau. Taip, jie profesionalūs, jie įtakingi, bet jie daugiau primena man robotus, nei žmones. Jie dažniausiai linkę tave žeminti ir negerbti, gal dėl to, kad jų irgi niekas negerbia. Subordinacija jiems yra be galo svarbi.
Pamenu mokykloje, turėjom labai griežtą matematikos mokytoją, apie kurią girdėjo net kiti mokyklos mokiniai. Jos ant tiek visi bijojo, kad net kitų mokyklų mokiniai (jos net nematę) klausdavo, kas per monstras ten dirba. Užtat jos pamokose, būdavo mirtina tyla, nes visi bijodavo įsiterpti. Visgi aš su ja susibendravau ir pamačiau, kad čia tiesiog toks jos įvaizdis. Nėra ji blogas žmogus ar monstras. Tiesiog tik tokiu būdu buvo galima užtikrinti tylą pmokose. Bet ar tikrai?..
Tuomet paimkim priešingą vadovą, kuris yra geraširdis. Visi jį myli ir aišku, gerbia. Klausimas kyla, ar meilė gali visus suvaldyti? Ar meilė gali pasibaigti, jeigu vadovas staiga kažką padarytų, kas nepriimtina? Beto dėl meilės galima nuveikti daug, bet labai dažnai ir kažką iracionalaus. Baimė veikia atvirkščiai – neleidžia būti laisvam ir sprendimai yra priimami žymiai atsargiau. Kitaip tariant meilė apakina. Tačiau meilė yra dalykas, kuris apskritai mus laiko ant žemės paviršiaus. Ir jeigu reiktų rinktis – mylėti ar bijoti. Rinktumemės mylėti, nes taip yra lengviau. Taigi, jeigu baigiasi meilė, baigiasi ir pagarba. Nes visada mes labiau teisiame tuos, kuriuos mylime, nei tų kurių bijome.
Šiomis dienomis pastebėjau tendenciją, kad jaunimas ieško vadovo, kuris taip pat būtų kaip draugas. Galėtum padiskutuoti, netgi susitikti ir panašiai. Vadovas = draugas. Bet ką mes dažnai sakome apie draugus??? Draugas savaitei, dienai, mėnesiui arba visam gyvenimui? Per daug rizikos.
Panagrinėkim kitą pavyzdį. Viena mokytoja mano mokykloje buvo visų mėgiama, nes ji nebuvo griežta. Jeigu reikdavo pagalbos ar iškildavo klausimas, ji atsakydavo ir galėdavai nebijoti jos paklausti ar netgi apie kažką padiskutuoti. Man asmeniškai ji nepatiko. Ir tikrai nei vieno blogo atsiliepimo apie ją negalėjai išgirsti. Ar ją gerbė labiau? Tikrai taip. Bet jeigu reikėtų lyginti, kuri mokytoja buvo profesionalesnė, deja, bet ta griežtoji mokytoja.
O dabar pamąstykim apie balansą…. Jeigu vadovas būtų tiek pat griežtas, tiek kiek ir mylimas. Jeigu jį ir gerbtų ir šiek tiek bijotų… Ar tai įmanoma? Ar tai realu? Manau, kad taip. Tam, kad turėti balansą, reikia daug dirbti su savimi, turėti nemažai įvairiausios patirties ir žinoti, kas paveikia kiekvieną žmogų bendrai ir atskirai. Kas motyvuoja ir demotyvuoja asmenybę. Yra žmonių, kuriems patinka bijoti ir jiems tokioje atmosferoje sekas geriau dirbti. Kitiems atvirkščiai, baimė veikia kaip demotyvacija. Pagal visus dėsnius mus turėtų vesti į priekį meilė. Ir tik tai meilė. Bet iki to dar tolimas kelelis.
Ir trečias pavyzdys iš mokyklos. Mokytoja, kuri buvo griežta, bet visi ją labai mėgo. Kitaip sakant balansas. Ja gerbei, mylėjai ir jos bijojai. Nežinau kap ji sugebėjo padaryt tokį balansą, bet tai yra aukštas profesionalumo lygis.
Toks turėtų būti ir vadovas mano manymu.
Balansas = efektyvumas.
Nes tik tokiu būdu visi gali likti patenkinti.
