Vienas skaitytojas man parašė feedback’ą ir pateikė labai įdomią temą, apie smurtą, kurį išprovokuoja kiti žmones. Kuomet žmogus, kuris atrodo labai ramus, inteligentiškas ir geras, pasielgia neadekvačiai ir agresyviai. Kuomet yra išprovokuojamas pasielgti taip, kaip gyvenime nebūtų pasielgęs. 

Pirmiausia tai noriu paminėti filmą Se7en, jei kas nematėt – labai rekomenduoju. 10/10 filmas. Jis taip pat atskleidžia tai, jog esant tam tikroms situacijomis, žmogus gali panaudoti smurtą, žudyti ir panašiai.

Arba dar žinot kaip būna sakoma, kad tyliausi žmonės klasėje patys pavojingiausi? Ir statistiškai yra labiau linkę smurtauti, žudyti ir panašiai? Bet niekas niekad nesusimasto kodėl tie žmonės tyli. Daug kas sako: jeigu tyli – tai reikia nelįsti. Iš savo patirties sakau, kad tylūs žmonės – tai kenčiantys žmonės. Ne visada gali jiems padėti, bet būtina juos palaikyti ir parodyti jog jie ne vieni. Psichopatais gimstama ir jeigu tėvai išprovokuoja, tuomet psichopatai gali imtis smurto. Bet ne visi psichopatai tampa žudikais. Štai sociapatai yra žmonės, kurie dėl gyvenimo traumų tampa žudikais. O tas traumas sukelia kas? Mes patys. Kiekvieną dieną matome smurtą ir jį palaikome. Smurtas nebūtinai yra fizinis. Labai dažnai smurtas yra psichologinis. Kas yra dar blogiau. Kūną tu gali išgydyti. Sielos deja, jau nebe. Apie sielą turiu omeny tai, kad mes niekad negalim pakeisti įvykių, kurie nulėmė jog esame tokie, kokie esam dabar.

Vis dėl to aš laikausi tos nuomonės, kad kiekvienas pasirinkimas yra mūsų pačių. Todėl mes patys renkames ar elgtis kaip smurtautojui ar ne. Žmonėms labai patinka galia ir jiems patinka jaustis aukštesniu už kitą ir labai dažnai, kuomet jis negali būti aukščiau dvasiškai ar psichologiškai, jis pradeda naudoti fizinę jėgą. Negalima jokiais būdais provokuoti žmogaus ar žeminti jį, nes mes esame tokios būtybės, kurios galiausiai pasirinks smurtauti, vien tam, kad įrodyti savo viršenybę.

Lietuvoje yra akivaizdi problema su smurtu šeimoje. Žinau, kad dauguma tikriausiai nesutiks su mano nuomone ar netgi pasmerks. Bet aš pati kaip moteris, stebėdama pavyzdžius galiu pasakyt, kad daugelį smurto atvejų pas mus išprovokuoja pačios moterys. Kadangi Lietuvos moterys yra stiprios, pasitikinčios savimi, drąsios ir gražios, jos visada jaučiasi aukščiau nei vyras. Ko biologiškai negali būti, nes vyras yra stipresnis, protingesnis, mažiau emocionalesnis ir šiaip šeimos galva. Ir kai moteris pradeda vyrą intelektualiai žeminti, jam nelieka kito pasirinkimo kaip įrodyt savo galią smurtu ir fizine jėga. 

Vėlgi atkreipsiu dėmėsį, aš parašiau – pasirinkimo. Vadinasi vyras gali rinktis ir vietoj smurto bandyti rasti kompromisą.

Vis dėl to smurtas nėra atsakymas į geresnį gyvenimą. 

Taip pat smurtą dažnai žmonės pasirenka kai yra prispausti prie sienos pasirinkti vieną iš blogybių, arba kai iš jų tyčiojasi arba priverčia elgtis (priremiant kokį ginklą jiems prie galvos). Tikrai yra baisių dalykų šiame gyvenime. Pati esu susidūrusi su labai iššaukiančiomis smurtą situacijomis, apie kurias dar ne metas man kalbėti, todėl puikiai žinau ką reiškia išprovokuoti iš kito agresiją. Bet pati visada pasirinkdavau nesirinkti smurto. Kaip tik tyliai iškentėti tai, na dar buvo minčių apie savižudybę. Mamos yra labai geras pavyzdys. Jos gali padaryt bet ką dėl savo vaiko, padaryti bet ką, kad jį apsaugotų. Klausimas toks – ar taip teisinga elgtis? Meilė yra geras pasiteisinimas, bet kas yra meilė tuomet?? Kitam kenkti, net jeigu ta priežastis iš meilės – yra absoliučiai ne sprendimas. 

Tu kenki ir po to tau kažkas kenkia, taip sutvarkytas gyvenimas.

Tas pats skaitytojas paklausė manęs, ką aš darau, kaip kovoju prieš smurtą.. Iš tikrųjų, pirmiausia aš stengiuosi pati kuo ramiau reaguoti į dalykus, nors tikrai būna momentų kai man sunkiai sekasi, nes kad ir kaip nori ramiai reaguoti, yra žmonių, kurie išprovokuoja mane būti pikta. Dažniausiai tai tie žmonės, kurie nemato tiesos ir teigia absoliučias nesąmones ir nemoka rasti kompromiso. Bet vis dėlto aš nesimu smurto. Dabar apskritai nusprendžiau nebesiginčyti jei matau, kad žmogus nesiklauso. Pats gyvenimas anksčiau ar vėliau tiems žmonėms parodo kas yra ir kaip yra. Ir būti piktai man labai nepatinka. Na ir šiaip jei tam tikras žmogus pastoviai tavyje išprovokuoja pyktį ar neigiamas emocijas klausimas ar verta su tokiu žmogum apskritai bendrauti. Arba galbūt reikia pasigilinti kodėl jis tavyje iššaukia neigiamas emocijas ir bandyt savyje kažką pakeist pirmiau.

Taigi, mano pagrindinis veiksmas, kurį aš darau skleisdama ramybę – rašau šiuos post’us, skleidžiu žinutę, kalbuosi su kitais ir pati nesirenku agresijos. Bet tam, kad mes skleistume ramybę ir taiką, mes patys viduje turime būti ramūs ir susitvarkę su visomis neigiamomis savybėmis. Nes mane taip pat erzina žmonės, kurie galvoja, kad jų asmenybė yra geriausia, be jokių minusų ir kad kiti turi taikytis prie jo, jeigu nori bendrauti. Na ne. Mes visi turim neigiamų savybių, bet mes pasirenkame ar su jomis dirbti ir jas taisyti ar aiškinti žmonėms kaip geriau gyventi. 

Yra labai baisu, kai kitas, dažnai net svetimas žmogus išprovokuoja tave elgtis agresyviai ir neadekvačiai. Bet tam ir reikia dirbti su savimi, nusileisti ant žemės ir siekti aukštesnio dvasingumo. Aš manau tame ir esmė, jog žmonės visada galvoja, jog yra kažkuo ypatingi ir kažkuo išskirtiniai, kad yra kažkuo aukštesni. Tiesa ta, kad mes visi vienodi. Visi atėjome iš visatos ir visi ten grįšime. Nėra kažko aukščiau ar kažko žemiau. Mes visi lygūs ir vienodi. Mes tik norime tikėti kažkokia fantazija, jog esame “dievai” ir mus reikia garbinti… Garbinti reikia gamtą, dangų, gyvūnus. Kurie mums leidžia išgyventi. Kas mes be žemės? Ogi niekas.