LABAS! Kaip einasi vasara? Kaip po karantininis laikotarpis? ❤

Taigi pirmiausia pafilosofuosiu apie religinį rojų, antroje dalyje bus mano nuomonė ir paskutinėje pastraipoje kitų žmonių nuomonė, kaip jie įsivaizduoja rojų. Gilinantis į žodžio sąvoka, rojus gali būt kažkoks utopinis pasaulis arba kažkas kas mus padaro pačiais laimingiausiais žmonėmis pasaulyje. Bet apie tai kitąkart, nes šiai temai reikia visiškai naujo post’o.

Tikriausiai viena pirmiausių vietų, kur mes išgirstame žodį rojų yra religija. Krikščionybė. Jei buvai geras, eisi į rojų, jei blogas į pragarą. Rojuje laukia Dievas ir jo angelai. Kitose religijose rojus tai laikina stotelė kol siela vėl įsikūnija. Bet tai vis tiek vieta, kurioje yra begalinė laimė ir ramybė. Tai vieta kupina prabangos ir pilnatvės. Aišku, kiekviena religija savaip interpretuoja rojų. Apskritai pasaulis yra skirstomas į tris erdves – rojus, žemė ir pragaras. Žemė tai tokia tarpinė vieta, kurioje realiai yra gėrio ir blogio balansas. Ar taip iš tikrųjų yra ar nėra, sunku pasakyti. Neaišku kodėl atsirado toks skirstymas, galbūt žmonėms praeityje reikėjo kažkuo tikėti, kad po mirties ateina kažkoks nuostabus jausmas, nuostabi savijauta. Kita vertus, mirtis, kuri atrodo baisi iki šių laikų, turėjo turėt gerą prasmę. Pavyzdžiui, kad žmogus nusiramintų ir atiduotų save Dievui. Arba jeigu buvo blogas žmogus – velniui.

Šiais laikais rojus nebeturi tokios didelės reikšmės nereligingose šalyse. Kai kurie žmonės sugeba susikurti rojų čia – žemėje. Ir jiems nereikia galvoti, kad po mirties jie ten keliaus. Todėl dabar ryškėja tendencija prailginti gyvenimą ir nemirti, nes na kaip gali palikti šį žemišką, realų rojų. Niekad taip konkrečiai nemąsčiau, kas man yra rojus. Viskas matyt priklauso nuo tikėjimo. Bet mano manymu, kad visgi rojus ateina po mirties. Kažkokia lengvumo ir visiško atsipalaidavimo forma. Tarsi kaip ir koks apdovanojimas, kad tu gyvenai žemėje. Realybė tokia, kad žemėje gyventi nelengva. Todėl man rojus tai dovana po mirties. Jėgų sukaupimas, poilsis, panašiai kaip atostogos. Ir jeigu tikint reinkarnacija, tuomet po rojaus ateina žemė vėl. Visokių teorijų esu skaičiusi apie pomirtinį gyvenimą. Kad po mirties stojame į eilę atgal į žemę; kitur kad susitinkame su mirusiais artimaisiais ir savo mokytoju, tada aptariame viską kas įvyko, kur suklydome ir ką reikia ištaisyti kitame gyvenime; dar kitur jog virstame gyvūnu, arba tampame aukštesnį dvasingumą turinčiu žmogum. Žodžiu, variacijų daug.

Man rojus dar yra gamta, miškai, kalnai, žolė ar jūra, dangus, kai jautį vienį su visuma, rojus kartais pasirodo muzikoje, žodžiuose, filmuose. Kūryboje.

O gal nėra iš vis jokio rojaus?

Tuo pačiu reikštų, kad nėra ir pragaro…

Bet aš tikiu. Tiek angelais, tiek demonais. Tiek rojumi, tiek pragaru. Bet šie du reiškiniai mums labai aiškūs. O štai kas yra žemė? Iš tikrųjų kas tai yra? Kodėl tai yra?

Kad ir kaip bebūtų reikia tikėti, kad yra kažkas šviesaus, kas turi žymiai didesnę galią prieš negerus dalykus. Angelai ir Arkangelai. Dievai ir Deivės. Kad ir kokia religija tikėtume visose jose yra blogiečių ir geriečių. Todėl KOKS tikėjimas nėra svarbu, svarbu tiesiog tikėti.

Ir aišku man visada įdomi kitų žmonių nuomonė į rojų arba kaip jie jį įsivaizduoja. Štai keletas žmonių minčių:
Rojus: “taika, ramybė, šviesa, aplinka be streso, atsipalaidavimas, bet su tam tikrais nuotykiais (bet kokiais), sodas su gražia gamta. Vieta su kačiukais ir šuniukais. Būsena kuomet gyveni absoliučioje ramybėje, santarvėj bei meilei su išorę ir vidumi. Kitam tai svajonių automobilis (subaru impreza wrx sti)”.