Pirmiausia, pradėkim nuo to, KAS YRA VILTIS?
Turbūt žymiausia frazė būtų: viltis – durnių motina.
“Turėk vilties, bet niekad nesitikėk. Žiūrėk į priekį, bet niekad nelauk”.
“Mes turime priimti baigtinį nusivylimą, bet niekad neprarast begalinės vilties”. M.Luther King Jr.
“Dėl vilties mes kenčiame. Bet per viltį mes galime pakeisti dalykus”. Maxime Legace.
“Viltis yra nežinomybės priėmimas”. Rebecca Solnit.
LABIAUSIAI MAN PATINKANTI MINTIS APIE VILTĮ:
“Viltis yra dviejų briaunų kardas. Naudojant jį kankinsies, kol pasieksi tikslą. Nesinaudojant juo įkrisi į neviltį”. Maxime Legace.
Man viltis nėra neigiamas dalykas. Viltis tai dalykas, kurio siekiame, kai nebematome prasmės. Viltis ateina, kai norime, kad kažkas įvyktų mums į naudą. Viltis, tai tarsi išsigelbėjimo valtis nuo blogų minčių. Tuo pačiu viltis yra iliuzija. Sapnas, kuris niekada neišsipildo.
Bet ar būtų lengviau gyventi be vilties?
Manau, kad ne. Visiems ir visada jos reikia.
Paimkime elementariausią pavyzdį – sergantį žmogų. Jis jau nebetiki, kad gali išgyti, bet jo šeima viliasi. Jie meldžiasi ir tiki, kad viskas bus gerai. Ir galiausiai taip nutinka. Žmogus pasveiksta. Tačiau kartais būna atvirkščiai ir ne taip laimingai.
Mano nuomone geriausia griebtis vilties, kai tai paskutinis dalykas, kurį gali padaryti. Nes viltis rodo ir tai, kad žmogus nepasitiki savimi ir savo gabumais. Todėl geriausia būtų tikėti savimi. Neprarasti tikėjimo. Tada neprireiks kreiptis į viltį. Nors visgi, jei taip nutinka, kad nebėra nieko, kas galėtų padėti, netgi savos mintys, viltis – reikalinga.
Jeigu gilinantis į mano asmeninę patirtį, tai su viltim aš nedraugauju. Kad ir kiek tikiuosi, jog kažkas nutiks vienaip ar kitaip, deja, taip nebūna. Ypač viltis nesuveikia, jeigu nori kažko iš kito žmogaus. O aš pastoviai įsivaizduoju ir keliu reikalavimus kitiems, kurie nepasiteisina. Pasakysiu tiesiai šviesiai, aš neperprantu žmonių ir kiekvienas žmogus man tikra misterija. Todėl net jeigu aš galvoju kad pažįstu žmogų ir turiu vilties kaip jis pasielgs, aš visada lieku nustebinta.
Vis dėl to, viltis gali atnešti ir neigiamą energiją. Nes kai viliames atsiranda kančia. Ir dažniausiai kankiname save patys. Pavyzdžiui, tikimės, kad gausime puikų pažymį ir gauname blogą. Žymiai daugiau nusivylimo. Tikimės, kad kažką pasieksime, bet nepasiseka. Tada viduje graužiame save.
Taigi, viltis mėgsta apgauti.
O gal mes patys mėgstame save apgaudinėti? Sukuriame istoriją apie kažką nepagrįstai ir po to tikimės kad taip bus. Galbūt taip bėgame nuo realybės ar bent jau norime pabėgti…
Viltis yra gerai, kai matai duobę prieš save. Viltis suteiks norą gyventi ir patikėti. Viltis padės surasti prasmę. Yra taip buvę ne kartą man, kad tik dėl vilties dėka, esu kur esu. Bet tada ta viltis įgauna kažkokį pavidalą. Pavyzdžiui, žmogaus, minties, kūrinio. Mums suteikia prasmę kažkoks dalykas. Ir už tos vienintelės vilties mes kabinames į ateitį.
Viltis yra kaip vaistas. Ji reikia vartoti pagal rekomendacijas ir instrukcijas. Tiesiog reikia žinoti, kada pasinaudoti šiuo vaistu, o kada jo nereikia. Nes perdozavimas vaistų atneša haliucinacijas, kitaip tariant – iliuzijas. Iliuzijas, kad žmogus pasielgs ar padarys kažką tau, pasipirš, pasiūlys draugauti, išgelbės, patars ir panašiai. Deja, ne visada taip būna. Ir jeigu taip nėra, tikrai turėtume daugiau pasigilinti į žmogų ir jo prigimtį.
O viltis pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Reikšmę jai suteikiame mes patys remiantis savo asmenine patirtimi.
Egle Ku 