Keitimasis. Ką aš supratau kitime.. Arba tiksliau tampant savimi. Kai tu tapsi tuo, kuo iš tikrųjų esi, ir turiu omeny tai, kad pagaliau nebeturėsi jokios įtakos savo charakteriui ir savo istorijai, greit pamatysi, kaip aplinka tampa svetima. Draugai, situacijos, kiti dalykai tiesiog nebetinka tavo gyvenimo būdui. Mes visi pabūname dugne ir tuomet prarandame draugus, darbus, gal net prarandame save. Bet lygiai taip pat ir prarandame dalykus, kai kylame iš dugno, kai siekiame aukštumų.
Kai mes esame savimi, nebevaidiname, tiesiog neiname pagal srovę su kitais, o einame savo keliu, mes prarandame labai daug dalykų. Kai kurie nesupras “naujojo” tavęs. Kiti nemėgs. Ir tai nebūsi naujasis tu. Kai mes kylame, mes tiesiog tampame savimi, kokiais buvome prieš tą dugną. Grįžtame į savo vertybes ir savo požiūrį. Nes įtaka mus palaužia. Todėl mes turime save sutvarkyti. Kai kurie iš aplinkos pasiliks tame dugne, nes sakys, kad jiems taip geriau, tačiau giliai širdyje jaus, kad kažkas yra ne taip. Kai kurie bandys tave gražint į dugną, nes jiems buvo patogu tave ten turėti kartu. Todėl taip. Būti savimi, tikrosiomis savo spalvomis yra velniškai sunku. Nes daug kas pasikeičia, tai kas atrodė saugu ir patikima – pasikeičia.
Aš esu laiminga, kad turiu šią stiprybę. Nebijoti būti savimi, parodyti savo žaizdas. Būti pikta, linksma, liūdna. Ne visuomenė apibūdina mus. Mes save. Ir tai žinoma priverčia pasijausti vienu, nes atrodo, kad šalia nebeturi nieko. Bet tai netiesa. Tu turi didžiausią dalyką kurį galima turėti šiame gyvenime – savo kelią ir savo istoriją. Iš tikrųjų tai buvo vienas iš mano norų – neprarasti savęs. Po ilgų, blogų ir kraujuotų kovų, aš pastovėjau už save. Pasirinkau save. Ir nors tai gali skambėti egoistiškai. Taip nėra. Ne tą turiu omenyje. Būti savimi reiškia nustoti klausyti kitų nuomonės, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir nustoti įtraukinėti kitus žmones į savo sprendimus. Taip aš pasirinkau save. Tik tai mes patys giliai viduje žinome ko norime ir kas mums yra geriausia.
Kaip ir sakiau, kai atsimerkiame ir pradedame daryti tai, ką ir turime čia padaryt, tuomet viskas pasikeičia. Mes atskiriame netikrą pasaulį su netikrais paveikslėliais ir įsitikinimais. Bet priimti tai sunku. Nes tai ką suvoki tu, to nesuvokia kiti ir tada negali su niekuo pasidalinti savo minimis. Na, kiek prisimenu save, tai niekas nemąstydavo kaip aš ir niekas manęs nesuprasdavo. Ir tai yra puiku! Nes aš buvau savimi. Pavyzdžiui, mokykloje visi galvojo, kad esu moksliukė, kai iš tiesų aš nekenčiau daryti namų darbų ir net verkdavau juos darant. Apskritai aš nesėdžiu prie knygų ir nekalu informacijos, nes man šis dalykas suveikia atvirkščiai – aš viską pamirštu. Mokiausi gerai tik todėl, kad pamokų metu klausydavaus ir nesiblaškydavau. Namuose mokymosi beveik nebuvo. Vėliau bendraamžiai galvojo, kad esu “mamyčiukas”, nes jeigu mane kažkur kviesdavo (kur būdavo alkoholis ir rūkymas) visada sakydavau, kad mama neleidžia. Mano mama net nežinojo apie tuos susitikimus. Aš tiesiog pati nenorėdavau. Ir kadangi kiti nesuprasdavo kaip galima nenorėti, aš meluodavau.
Taigi, akvaizdu, kad būti savimi be proto sunku. Nes paparasčiausiai kiti gali nesuprasti. Ne visi priima tave tokį, koks tu esi. Nes kitiems patinka žaisti su tavim, kol jiems tavęs nebereikia. Todėl kartais reikia pasakyti ne dalykams, kurie nedaro tavęs nuoširdžiai laimingu. Nes kiti dažnai daro tai ką aš įvardinčiau apgaulinga laime, kuri skirta pasirodyti prieš kitus žmones. Taigi, jeigu jauti, kad esi pasirengęs, būki savimi. Galbūt būsi blogas žmogus, gal geras. Bet yra svarbu būti tuo, kas tau teikia džiaugsmą. Ir šiais laikais turėti tokią prabangą yra labai reta.
Egle Ku 