Taigi, mane labai dažnai dabar įkvepia Supernatural serialas, nes iš tikrųjų jis yra brandus ir stiprus. Ir štai šįkart palietė mane vėl. Pirmiausia apie santykius. Na santykių turime gyvenime daug. Tarp draugų, antros pusės, šeimos, pažįstamų, kolegų ir panašiai. Bet dabar man serialas priminė apie draugystę. Draugų santykiai. Vienas dalykas, kurį seniai supratome su buvusia geriausia drauge, kad paslaptys sugadina santykius. Paslaptys ir nenoras pasakyti kažko tiesiai šviesiai, manymas, kad tu darai teisingai kito žmogaus atžvilgiu, bet iš tikrųjų taip nėra. Ir tai deja tiesa. Ne visada kas mums atrodo teisinga, yra teisinga kitam asmeniui. Ir man dažnai būna taip, jog aš manau, kad elgiuosi teisingai ir darau kaip kitam žmogui yra geriau. Nedarau dalykų iš piktos valios. Bet deja pasirodo, kad būnu kartais neteisi ir kitas taip nemano.

Kita mintis, kurį stipriai paveikė mane, išversiu iš anglų kalbos: „Yra dalykai, dėl kurių tu gali atleisti, bet yra dalykai dėl kurių ir ne“. Iš tikrųjų pastebėjau, kad mano kantrybė didžiulė, manim žmogus gali ilgai naudotis. Iki kol aš suprasiu, kad gana ir nebetęsiu to daugiau. Ir tada šovė klausimas į galvą: o kada ateina ta riba, kuomet mes susimąstome jog gana? Gana atleisti, ir gana pasitikėti… Aš žinau, kad negalima pykčio laikyti, kad reikia atleisti žmonėms, stengiuos taip daryti. Bet gyvenime atsitinka tokių dalykų dėl kitų asmenų elgesio kurio neįmanoma pamiršti. Tai vadinas, jei nepamiršti, ar tikrai tada esi atleidęs? Su visa pagarba visiems, kurie mane pažįsta, bet yra elgesys kurio negalima toleruoti. Mano patirtyje yra dalykų, išgirstų dalykų ar man asmeniškai atliktų veiksmų, kurių negaliu atleisti. Nors ir žinau žmogaus elgesio motyvus ir suprantu, kodėl jis taip elgėsi ar elgiasi. Bet nebegaliu pateisinti. Nes per gerai yra pateisinti dalykus. Žmonės elgiasi šūdinai ir tai jie turi suvokti, o ne imti teisintis. Anksčiau aš visada mąsčiau taip – žmogus su manim pasielgė blogai, nes jo praeitis buvo sunki, reikia suprasti. Nu kas per nesąmonė? Nei vienas neturime leisti kitam mus nuvertinti ar neturim leisti, jog dėl jų veiksmų jaustumemės blogai. Tai ne mūsų problema, kad kitas nesusitvarkęs su savo praeitimi. Štai kodėl aš stengiuosi kiek įmanydama tvarkytis su savimi ir stengiuosi, kad praeitis nedarytų įtakos mano dabartiniam elgesiui. Tai sunku. Tai velniškai sunku. Bet tam ir yra kontrolė ir tam yra balansas.

Žmonės labai vengia pykčio, vengia savo nuomonės pasakymo, nes vengia tikrovės. Mano manymu jei tu nepyksti, su tavim kažkas yra negerai arba tu slepi viską viduje, nes pyksta visi. Na gal vienuoliams galima leisti gyventi be neigiamų emocijų ir tai jie jų patiria. Tai vengti bet kokios emocijos – yra disbalansas. Nes norim nenorim esam žmonės ir turim su tuo susitaikyti, kad turime tokį dalyką kaip jausmai. Jei būtume gyvūnai mąstytume kitaip.

Na ir paskutinė to serialo serijos mintis, kuri privertė apsiverkti – „Tu eini per gyvenimą su žmogumi tiek metų ir pradedi galvoti, kad jis visada bus šalia tavęs. Galvoji, kad kai būsi senas ir gersi and sofutės, tas žmogus bus šalia kartu su tavimi. Ir tada kažkas atsitinka. Ir tu suvoki, kad ta kita sofutė šalia tavęs vis dėlto  bus tuščia“. Sugraudino ši mintis, nes priminė man artimą draugę, geriausią tuo metu draugę, su kuria svajojome būtent tokius dalykus, senatvę ir panašiai. Bet atsitiko dalykai ir viskas pasikeitė. Ir liūdna. Liūdna žinoti, kad taip niekada nebus ir liūdna žinoti, jog viskas dėl to, kad žmogus nesusitvarkęs su savimi ir savo praeitimi. Todėl turi kentėti visa draugystė ir turi kentėti kitas žmogus. Skaudu ir liūdna, kad mes įsivaizduojame vienaip gyvenimą, o atsitinka visiškai kitaip. Ir tie žmonės, kurie kažkada buvo artimiausi, lieka patys tolimiausi. Ir skaudžiausia tai, kai supranti, jog tokios pačios draugystės daugiau nebus. Nes tokio pat žmogaus nėra ir nebus.

Žinau, kad liūdnai, bet norėjau pasakyti, kad ne visada gyvenimas tik gražus. Jis būna bjaurus, kruvinas ir skaudinantis. Gyvenimas verčia mąstyti. Gyvenimas verčia surasti balansą.

Tai kas vis dėl to yra draugystė?

Tikriausiai tas pats balansas, kuomet eini per karą ir per taiką kartu. Būna gražių akimirkų ir būna šlykščių. Bet tik taip žinome, kad žmogus yra savas. Ir manau svarbu, kad draugystėje ne tik vienas stengtųsi, bet abu žmonės. Nes kuomet stengiasi tik vienas, draugystė, kad ir kokia ji būtų, yra pasmerkta. Bet kokie santykiai einantys iš vienos pusės pasmerkti.