„Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse. Ką apie tylą žinome mes?“ Foje – Kitoks Pasaulis.
Viena iš artimiausių draugių įkvėpė mane parašyti šia tema.
Kas tau yra tyla? Kaip tu ją įsivaizduoji? Ar mes tikrai galime būti absoliučioje tyloje?
Mano manymu mums visiems reikia tylos. Kartais reikia pasaulį palikti už nugaros ir suprasti save tyloje. Kai esame vieni galime aiškiai girdėti savo mintis be jokios baimės. Galime priimti geresnius sprendimus ir analizuoti savo veiksmus.
Aš mėgstu būti viena. Man tyla pasireiškia vaikščiojant gamtoje. Bet netgi ten mes nesame visiškoje tyloje. Mes girdime vėją, paukščius ir kitus garsus. Tik gamtos melodija yra mums geresnė. Man patinka kartais nekalbėti, atsipalaiduoti ir netgi nemąstyti. Tarsi savotiška meditacija. Taip galima pailsėti. O poilsio reikia mums visiems.
Bet kaip ir sakiau, šia tema rašau įkvėpta brangios draugės, nes ji nemėgsta tylos. Ji mano, kad tyla gali rėkti. Ir tas rėkimas yra nepakeliamas. Tyla iš tikrųjų gali tave nužudyti iš vidaus. Kaip pavyzdys, tyla tarp grupėje esančių žmonių. Visi to nemėgstame, tiesa? Bet visada atsiranda vienas žmogus, kuris prisiima atsakomybę ir pradeda bendrauti. Kodėl? Kodėl kartais tyla yra tragedija?
Aš manau visi sutiksit, kad tyla būna ir atsakymas. Kai žmogus nieko nepasako tai gali būti irgi viena iš nuomonių. Tyla turi daug skirtingų prasmių.
Mes arba priimame tylą arba nekenčiame jos. Galbūt mums reikia išmokti mylėti viską ką patiriame. Aš nematau tylos kaip priešo, tačiau kiti gali taip manyti. Man priešas yra chaosas ir triukšmas. 😉
O ką tu manai?
Egle Ku 