Labas.

Šiandien susimąsčiau, jog mes visi turime gyvenimo ciklus, kurie mums visiems yra reikšmingi. Vaikystė, paauglystė, suaugusio gyvenimas, senatvė. Tai pagrindiniai ciklai. Bet yra ir daug mažesnių, kurie sudaro tą visumą – darželis, mokykla, universitetas; pirmoji meilė, antroji, draugavimas, išsiskyrimas, kita santuoka, vaikai; darbas, kitas darbas, savanorystė; draugai, vakarėliai, kelionės, laisvalaikis, hobiai ir t.t.

Ruduo, žiema, pavasaris, vasara. 

Ciklas po ciklo.

Kartais sunku suprasti ir sunku priimti, jog tam tikras gyvenime dalykas atėjo į pabaigą. Sunku priglausti naują pradžią ir nežinomybę. 

Vis dėl to ciklai negali tęstis amžinai lygiai taip pat kaip mūsų gyvenimas. Tai tėra ciklas, kuris baigiasi ir vėl prasideda.

Ir kiekvieno ciklas yra labai skirtingas. Vieni išmoksta dalykus anksčiau, kiti vėliau. Vieni turi patirtį jaunystėje, kiti senatvėje.

Tačiau kas tikrai svarbu – mokėti paleisti tai, kas jau įvyko ir niekada nebesugrįš. Tą reikia įvertinti, įsidėti į dėžutę savo širdies stalčiuje ir laikyti tol, kol kažkam reikės ją papasakoti. Tos akimirkos, žmonės, emocijos, patirtys niekur nedings. Tik tu pats laikui bėgant keisies. O tai yra mirtinai reikalinga. Keitimasis privalomas. 

Buvau tas žmogus, kuris sunkiai priima naujus dalykus, nes negali paleisti senų. Tik ir kirbėdavo galvoje mintys – juk viskas buvo gerai, kodėl dabar tai turi pasikeisti?

Bet deja turi.

Kad būtų drąsiau, tereikia užsimerkti ir žengti žingsnį link rūko, kuris atrodo nepermatomas.

Negalime prie savęs pririšti nei žmonių, nei gyvūnų, nei daiktų. Turime tik patys save. Ir to užtenka, kad išpildytume visas savo svajones ir pasiektume visus tikslus. 

Linkiu pamilti rudenį, susišildyti vidinę žiemą, prisijaukinti nevaldomą pavasarį ir nepriprasti prie saulėtos vasaros. 

Love you all. 

xxx

VP.