Nežinau kaip tau, bet aš gan senokai jau pastebėjau tokį įdomų dalyką.

Kai kur nors labai skubėdavau, ir lenkdavau praeinančius gatve, mes vis tiek susitikdavome prie to pačio šviesoforo.

Nesvarbu, kad eidavom skirtingu greičiu. Vis tiek šviesoforas mus sustabdydavo.

Ir vakar buvo tas pats. Nuo vienos perėjos iki kitos ėjom keturiese. Visi skirtingu greičiu. Vienas labai greitai, kita moteris labai lėtai, aš su kitu vaikinu per vidurį. Ir spėkit, kur mes susitikome?

Taip. Prie šviesoforo.

Štai ir pradėjau galvoti. O ką tai reiškia? Jeigu skubame, tai reiškia, kad turėtume palėtinti tempą?

Man kilo tokia teorija.

Gyvenime mes visi turime skirtingus kelius. Visi iriames į priekį skirtingu tempu. Vieni pasiekiame dalykus anksčiau, kiti vėliau. Tačiau galiausiai mes prieiname tą pačią liniją – mirties liniją. Ji mus sustabdo. Ir mes tampame absoliučiai LYGŪS. Nepaisant to, kiek ir kur nuėjome….

Nežinau, ar teisinga teorija. Tačiau ji labai įdomi. Klausimas čia svarbiausias – kodėl? Kodėl mes sustojame toj pačioj vietoj vėl ir vėl?