Labas….

„It’s been a long day without you, my friend
And I’ll tell you all about it when I see you again
We’ve come a long way from where we began
Oh I’ll tell you all about it when I see you again”. – Avicii.

Oho, atrodo praėjo tiek daug laiko nuo tada kai aš rašiau postą. Na sirgau. Bronchitu. Nelabai smagu, kai reikia gerti antibiotikus dešimt dienų.
Nepaisant to, noriu pakalbėti apie praėjusį pusmetį.
Gyvenimas duoda pamokas ir aš jų turėjau per daug.
Iš serijos – ką aš išmokau/supratau nuo sausio iki dabar.

Pirmiausia ką supratau, kad jeigu tu dirbi darbą, kuriame jautiesi prastai, manai, kad esi išnaudojamas ir tavęs nevertina – išeik. Tiesiog paimk ir išeik iš to darbo. Tu esi vertas geresnės ir padoresnės darbo vietos. Viena mano darbo vieta – tiesiogiai mane išvedė iš proto. Aš nebebuvau savimi. Visąlaik jutau pyktį ir nuovargį. Pripažinsiu, kad darbe turėjau psichologinį smurtą. Ir atrodo, kad taip negali būti, bet buvo. Ir kai aš pradėjau verkti jau net darbe, supratau kad – užtenka. Aplinkui mane pilna darbų, kuriuose mane gerbs ir vertins, o ne žemins. Tai kodėl aš turėčiau pasilikti? Manau, kad šįmet tai buvo geriausias mano priimtas sprendimas iš visų kitų.

Santykiai yra komplikuoti. Supratau tai, kad kartais net atviri pokalbiai negali nieko pakeisti. Kartais kai myli žmogų, turi jį paleisti. Apskritai siūlau mylėti visus ir viską. Pažiūrėti į gyvenimą meilės pilnomis akimis. Tai nereiškia būti naiviu. Ne. Tai reiškia, kad tu viską gerbi ir vertini. Atleisk visiems, kurie kažkada su tavim elgėsi prastai. Atleisk, mylėk ir judėk pirmyn. ❤

Norai. Aš žinau, kad mes visi kažko labai trokštame. Bet supratau, jog mums reikia nustoti tikėtis. Niekas neatsitinka taip, kaip mes norime. Neformuluok minčių – aš tikiuosi būti tokiu arba aš tikiuosi kažką turėti… Sakyk – Aš esu menininkas (ar bet kas kitas). Aš turiu puikų darbą ir panašiai. Sakyk ko tu nori (ir aišku tik tai sau), bet nesitikėk to. Aš galiu prižadėti, kad tai veikia.

Dar kartą – atleidimas. Žinau, kad kai kurie žmonės tau padarė daug negerų dalykų. Bet turi tai paleisti. Kodėl? Nes tai tave stabdo. Tai priverčia abejoti savimi ir bijoti. Atleisk. Kai aš sirgau prisiminiau daug žmonių, kurie pasakė nemalonių ir skaudžių žodžių. Tie žodžiai ėdė mane iš vidaus… Bet kodėl mes turim jaudintis dėl kito žmogaus poreikių ar nuomonių? Gerai, galbūt tie žodžiai ar veiksmai labai įskaudino. Bet gyvenimas juk eina į priekį. Viskas juda pirmyn. Tai kodėl mes turime sustoti?

Kontrolė. Sutik su manim, kad visi mėgstame kontroliuoti kitus. Mes tiesiog automatiškai norime, kad kitas elgtųsi taip, kaip mes sakom. Negi aš klystu? Bet taip negalima. Negalima valdyti kito žmogaus minčių. Mes laisvi. Ir pirmiausia turime mokėti kontroliuoti save. Turime sekti savo veiksmus. Taigi neleisk kitiems kontroliuoti tavo emocijų, minčių ir netgi gyvenimo.

Kartais mes pasimetame dėl visuomenės ar viso pasaulio požiūrio. Mes pasimetam ir nežinom ką daryti. Tai buvo ir mano problema. Aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Turiu bakalaurą. Baigiau studijas. Išėjau iš darbo. Mečiau chorą. Užbaigiau tiek daug draugysčių. Ir gyvenimas tiesiog tapo tuščias. Jeigu jautiesi panašiai – atsipalaiduok. Nurimk. Įkvėpk. Giliai viduje tu žinai ko nori. Visata tau padės surasti savo kelią. Pažiūrėk į dangų. Mėgaukis gamta. Kalbėk su žvaigždėmis. Ir tu viską suprasi.

Ir daar daug visko įvyko. Manau, kad kai mes patiriame tą – arti mirties būseną – mes pradedame analizuoti savo gyvenimą ir pamatome viską iš kito spektro. Štai kodėl žmonės, kurie miršta, bet grįžta į gyvenimą, viską pakeičia. Nes jie gauna žinutę, ką jie iš tikro turi čia padaryti. Drįsčiau teigti, kad patyriau panašų dalyką.

Aš rekomenduočiau klausyti savo intuicijos. Tikėti savimi ir tikėti savo keliu. Ir žinoma išlikti stipriu.

Šiame pasaulyje mes privalome būti stipriais.