Ar pastebėjote, kad kai susergame mes tarsi dingstame iš gyvenimo?

Tos vienos ar kelių savaičių laikas mums atrodo milžiniškas, bet kiti juda į priekį, kol tu stovi… Kai jau žinome diagnozę ir belieka gydytis, esame ramybės būsenoje. Gulime lovoje, geriame vaistus, kemšame maistą ir mąstome.

Sunku yra tiems, kurie serga vėžiu ar kitomis sunkiomis ligomis. Jų gyvenimas sustoja metams ir daugiau…

Tačiau man kilo idėja.

Ar kartais ta ramybė, tas visiškas atsijungimas nuo pasaulio nėra tam, kad mes:

pasibūtume su savimi;
atgautume energiją;
kažką suprastume;
o gal net pasikeistume?

Juk viskas ką turime ligos metu tai – mintys. Mintys, kurios bando sudėlioti – kas, kodėl ir kaip.

Aš manau, susergame tam, kad susitvarkytume dalykus susijusius su mūsų vidumi. Pasakytume sau paprasčiausią – Stop. Yra dalykai, kuriuos reikia visiems savyje pataisyti. Tad gyvenimas duoda ramybę, per kurią turi suprasti, kuo turi pasikeisti. Galbūt sutvarkyti savo emocijas… 

Gal dėl to ne visiems ligos praeina? Gal dėl to kiti dažnai serga?