Skaitinėdama savo parašytus postus, supratau, kad dar nepaliečiau meilės temos.

Nors žinoma aš daug temų dar nesu palietusi.

Bet ši tema dabar labai šokinėjanti mano gyvenime. Tai reiškia, atėjo metas priimti ją arba atmesti.

Šįkart nekalbėsiu apie meilę visatai, gamtai, gyvūnams ar draugams.

Meilė tavo antrai pusei…

Turbūt nebūsiu viena, kuri ieškojo ir galvojo, kaip turėtų atrodyti ta tikroji meilė, koks charakteris labiausiai patiktų ir panašiai. Na, aš pamenu mes su draugėmis net sudarydavome sąrašus… Vis dėlto sąrašas tikrai pasikeitė…

Bet aš norėjau paliesti šią temą dėl to, kad turbūt sunkiausia gyvenime yra būtent surast tą žmogų, su kuriuo galėtum nugyventi likusį gyvenimą. Visa kita ateina, praeina, o antra pusė ir tas širdelėje esantys ilgesys visada yra šalia. Fiziškai ar morališkai nesvarbu.

Ką tikrai supratau, kad pirmiausia reikėtų suprasti, kas yra meilė. Nes visur galime rasti jai apibūdinimus, galime rasti netgi požymius, kada tu tikrai esi įsimylėjęs, bet juk kartais viskas atrodo labai apgaulinga. Esu tikrai ne vieną kartą apsigavusi, patikėjusi ir jau galvojusi, kad radau. Bet eilinį kartą klysdavau. Ir labai dažnai ateidavo nusivylimas meile, nes atrodė, kad jos tikrai nėra.

Kažkodėl visada jaučiau, kad mano santykiai bus labai painūs, chaotiški, ar netgi skaudūs, nes žinau, jog paprastumo mano gyvenime būti negali. Ir jo iš tikrųjų nėra. Renkuosi visada sudėtingus ir meniškus žmonės.. Turbūt dėl to, kad pati tokia esu. Su ne vienu žmogum teko diskutuoti meilės tema, man patiko įsivaizduoti, kaip galima smagiai statyti pagrindą santykiams ir koks tai įdomus darbas, jeigu žinai, kad esi su savo antrąja puse.

Labai dažnai klausdavau… O kaip žinoti, kad tikrai esi su tuo savo sielos žmogučiu?

Ir išgirsdavau tą patį atsakymą – tu tiesiog pajausi.

Nors ne vienas žmogus, kuris taip sakė, pakeitė savo “antrąją pusę”…

Pagalvojau, kad meilė tikrai nėra toks paprastas dalykas kaip gali atrodyti. Kiekvienas žmogus turi dėti pastangas ir kurti santykius, kad jie taptų meile. Juk sakymas – man patinki ir mylėjimas yra skirtingi dalykai…

Praeitais metais buvau užsibrėžusi tikslą surasti savo sielos puselę. Tikrai atsibodo nusivilti. Atsibodo būti vienai, kai žinai, jog esi pasiruošęs iškęsti visus sunkumus ir gražiausias akimirkas su tikrąją gyvenimo meile.

Ir pasakyčiau, kad tas tikslas pildėsi. Tikrai radau vaikinų, kurie galvojau gali turėti didesnę reikšmę mano gyvenime nei įprasti turėti vyriškos lyties draugai….

Dar juokiausi iš vieno posakio, kuris man atrodė paskutinė nesąmonė – sutiksi antrą pusę, kai labiausiai nesitikėsi. Man taip atrodo, kad tu niekada nesitiki (nebent eini specialiai į kokį nors barą).

Aš žinau, kad meilė tai reiškia atvirumą, pasitikėjimą, norėjimą kurti kartu dalykus, motyvaciją, labai sunkias akimirkas ir labai nuostabias akimirkas. Nes jeigu tai meilė, nereiškia, jog nenutinka blogų dalykų. Visur ir viskam reikia tobulėjimo. Tik meilė padeda sunkumus įveikti, o supratingumas apskritai reikalingas visuose santykiuose.

Nors pati bijojau santykių. Tikrai. Nenorėjau įskaudinti, ar pati likti įskaudinta… Dabar supratau, kad jeigu nebandysi, niekaip nesužinosi to jausmo. Jeigu sėdėsi kiaute ir galvosi, kad geriau taip ir būti, gali praleisti nepakartojamų akimirkų. Tokių, kaip kad jautimosi su žmogumi visišku vienetu. Susilieti energijomis taip, jog tuo metu tau daugiau nieko nebereikia. Toks retas jausmas, kad norėtum jog viskas taip būtų visada. Bet juk yra gyvenimas, kiekvieną dieną vyksta keistų nutikimų. Kiekvieną dieną vyksta iššūkiai, kuriuos tu turi įveikti. Ir meilė tam netrukdo. Viskas įmanoma.

Tas meilės ieškojimas ir jos radimas man buvo labai asmeniškas dalykas…. Nors tikrai netikėjau savo jausmais, bet visur turėjau ženklus, jog sukurtas visai netikėtai atsiradęs santykis su vaikinu yra tikras. Tik negalvojau, kad pati išsigąsiu. Supratusi, kad tikrai jaučiu visai kitką nei įprastai, matydama, kad kažkas pagaliau kuriasi, aš tiesą pasakius išsigandau. Išsigandau ir pagalvojau, kad taip negali būti, kažkur turi būti kažkas paslėpta, kažkas turi būti netikra… Na, kai nori matyti dalykus tai ir matai juos. Pati sukūriau scenarijų, kuris buvo ne mano naudai… Svarbiausia man buvo tai jog aš galėčiau pabėgti. Pabėgti nuo jausmų, nuo gražių akimirkų, kurių aš galvojau nesu verta. Bet ir galvojau, kad esu verta geresnio žmogaus, lengvesnių santykių ar daugiau aiškumo. 

Aš net nežinau, iš kur ta baimė yra atėjusi… Galbūt iš praeities patirčių, bet tikrai labai neracionali baimė. Galiausiai mano širdis ir protas susipyko. Abu garsiai rėkė visiškai skirtingus dalykus. Turbūt meilėje, kaip visi sako, reikia klausyti širdies… Bet deja galiausiai mane nugalėjo protas. 

Atėjo egoizmas sakydamas – turi žiūrėtis tik savęs, prisimink savo praeitį, nukentėsi vėl. Nesvarbu, ką yra patyręs kitas, tai ne tavo patirtis. Egoizmas sakė – širdis visada jaučia, bet ji niekada nebūna tikra. Turi siekti savo tikslų, nes meilėje pradėsi siekti ir kito tikslus….

Širdis buvo nutildyta. Buvo įšvirkštas ledas ir kai pasitaikė puiki proga, ji buvo suskaldyta į daug dalelių. 

O kaip žinome, daleles sudėti į visumą yra neįmanoma. 

Taigi lygiai taip pat ir aš suskaldžiau pagrindą, kurį turėjau.  Pamečiau prasmę ir jausmus. Jie tiesiog dingo. 

Po visko pagalvojau, kad yra lengviau tiesiog nemylėti. Yra lengviau nesistengti ir nebandyti gilintis į tai kas vyksta..

Bet lygiai taip pat yra su viskuo gyvenime. Nebūna lengvos karjeros, lengvų mokslų ar lengvų patirčių… Viskas kas yra lengvai pasiekiama ir prieinama – laikina. 

Štai kodėl meilė yra amžina. Nes ji yra sunki. Ji reikalauja pastangų, supratimo, aiškumo ir sąmoningumo…

Visiems sakau, mylėk ir būsi mylimas. Klausk ir bus atsakyta. Ieškok ir bus surasta.

Bet niekas nesakė, kad tai bus paprasta. ❤