Labas.

Visai neseniai įvyko įdomus dalykas. Tiksliau, daug įdomių dalykų vyksta kiekvieną dieną. Bet šis išsiskyrė. Papasakosiu istoriją.

O tu įdėmiai paskaityk ir atsakyk, ką pastebėjai Tu?

Vasario 13 dieną, autobuse mane užkalbino vaikinas. Ant jo nosies kraujo lašeliai, jis pats matosi ne blaiviausias, tik nežinau ar alkoholis ar narkotikai. Pradėjo girti mane ir norėjo susipažinti artimiau. Iš pradžių tikrai pasipiktinau. Kas jis toks, kad čia taip drąsiai mane kalbina. 😀 Ir jaučiausi nelabai jaukiai kai jis prie pat manęs stovėjo. Kol bandžiau gražiai išsisukinėti (nes mačiau, kad agresijos turi), jis pasiskundė, kad yra nelaimingas. Paklausiau kodėl. Atsakė, kad nori draugauti ir surasti merginą, bet visos jį palieka. Ir tada mane apėmė gailestis.

Liūdna, jog žmogus yra tokiame dugne, nes neranda meilės. Gaila, kad jį apėmusi tokia neviltis, jog kalbina pirmą pasitaikiusią merginą viešajame transporte. Nors ir atsisakiau, su juo susipažinti, bet išlipus palinkėjom geros dienos vienas kitam. Tuo viskas ir baigės.

Žinau, kad neįmanoma padėti visom kritusiom, įskaudintom sielom. Bet aš nenoriu tikėti, kad aplinkui jų tiek daug yra.

Tuo pačiu prisiminiau istoriją su vienu seneliu. Laukiau autobuso stotelėje ir vienas senelis, jeigu gerai pamenu, be rankos, užkalbino mane. Aš atsakiau, jis kalbino toliau. Po kelių minučių jis pasakė tai, kas man ĮSIMINĖ visam gyvenimui.

Jis tarė:

-Esi vienintelė , kuri manęs niekur nepasiuntė, neaplenkė ir neignoravo. 

Aš paklausiau:

-O kiti taip daro?

Jis atsakė:

-Taip. Tikriausiai dėl to, kad esu senas ar neįgalus. Niekas su manim nekalba.

Buvo apmaudu. Jau lipant į autobusą, jis man padėkojo. Padėkojo už tai, kad aš TIESIOG SU JUO PAKALBĖJAU….

Ir aš nesuprantu, kurgi ritasi mūsų visuomenė, jei žmonės net negali vienas kito išklausyti ar išsikalbėti. Juk kartais būtent tik to ir reikia.

Negi taip yra taip sunku būti žmogumi?