Labas!

Taigi, pastaruoju metu susidūriau su kosminiu laiko bėgimu. Nežinau kaip ir kodėl valandos skrieja kaip minutės, o mėnesiai kaip dienos, bet taip yra. Ir nors mane be galo erzina, kad negaliu skirti laiko sau ir draugams, vis dėl to, jaučiuosi pakankamai gerai, nors ir įvyko dalykų, kurių nenorėčiau prisiminti.

LIKO 1 mėnuo iki 2018-ųjų metų pabaigos.

Ką TU nuveikei per šiuos metus?

Kokių emocijų patyrei, kokie įsimintiniausi Tavo įvykiai šiais metais?

Na, metų review, padarysiu gruodžio gale, tad dabar noriu permąstyti rudenį. Šiais mokslo metais gavau daug naujų dovanų. Bet su dovanomis gavau ir naujų pamokų ir nematytų vaizdų bei pojūčių.

Tačiau kodėl sakau, kad man labai trūksta laiko. Nes pradėjau dirbti darbą pagal specialybę, mokinuosi paskutiniame kurse ir pasilikau chore, nors ketinau išeiti. Dar pridėkime susitikimus su draugais, keliones ir renginius, tad lieka nedaug laiko pabūti pačiai su savimi. Ir štai tas nuovargis mane prie sienos prispaudė lapkričio 14 dieną, tą dieną mano kantrybės taurė išseko.

Lapkričio 13 d. eidama apie 22.00 valandą namo po repeticijos pakeliui pamačiau vaizdą – vyras kažkam kažką sako ir mosteldamas ranka praeina pro mane. Aš žvilgteliu kur jis buvo nukreipęs žvilgsnį ir pamatau mažą, juodą kačiuką. Jis gailiai sumiaukė ir žiūrėjo į mane. Esu bandžiusi pagauti katiną ne kartą, vis dėlto nesėkmingai. Šįkart, nešdama koncertinę aprangą, skėtį ir telefoną aš pamaniau, kad pabandysiu. 😀 Pabandžiau. Buvau sugriebusi katinuką, bet jis drėskė man per veidą, tad paleidau. (Dar ir į ranką gavau įbrėžimą). Jis išlėkė į gatvę, o aš atsitūpusi meldžiaus, kad jo nepartrenktų už šviesaforo stovinčios mašinos. Teko matyti vaizdą kaip vargšas katinas kankinas vidury gatvės nutrenktas, todėl nenorėjau to matyti vėl. Kuprinėje turėjau saldainių, tad pamaniau, kad katinas jais susidomės. Jo automobilis nenutrenkė, o kačiukas vėl grįžo atgal kur ji bandžiau gaudyt. Jis pradėjo lipti namo vamzdžiu ir ten jau paimti jį į rankas buvo nesunku. Kai paėmiau katytę, ji niekur nebebėgo. Atsigulė ant mano rankų ir miaukdama ramiai gulėjo….

Žinojau tą faktą, kad mama niekad neleistų atsinešti gyvūno į namus. Žinojau, kad jis pas mus nepasiliks, bet sąžinė neleido lietingą dieną palikti gyvybės gatvėje. Na, mama neišmetė iš namų, bet iškart pasakė, kad kitą dieną vešim į prieglaudą. Matydama, kad mama visai rūpinasi ir padeda su katyte tvarkytis (mes ją plovėm ir panašiai) tikėjausi, kad pasiliksim ją (dar pamiršau paminėti, kad turime degutį, dėl ko mama irgi nenori kito gyvūno).

Naktį buvo sunku užmigti, vis prabudinėjau, žiūrėjau kaip jaučiasi kačiukas. Bet prieikim prie esmės. Kaip asmeniškai aš žvelgiau į tą gyvūną? Kaip pagalbą mano vidui sutvarkyti, kaip poilsį nuo išorinio pasaulio. Ta katė buvo tarsi išsigelbėjimas nuo įgrystančios rutinos ir viso kito gyvenime. Tad kai atėjau į darbą ir mama pasakė, kad skambina į prieglaudas, o niekas nenori priimti, mane apėmė ir džiaugsmas ir liūdesys. Galiausiai rado vietą, kur katytę paimtų.

Žinojau, kad gailėsiuos, jeigu nevažiuosiu kartu, tad pietų pertrauką panaudojau važiavimu kartu su mama. Važiuot autobusu nebuvo sunku, nes kačiukas ramiai gulėjo ir žvelgė man į akis. Jau einant į pačią prieglaudą ir girdint šunų lojimą aš apsiverkiau, o pamačius pačią prieglaudą negalėjau nustoti verkti. Man buvo nesuvokiama kaip galima apskritai gyvūną išmesti ar net atiduoti į tokią vietą…. Pirminėje apžiūroje katė buvo sveika, bet mamos tai nesustabdė. Išeinant su mama daugiau nekalbėjau, o grįžus į darbą bandžiau paslėpti savo nuosmukį. Mano buvo gana.

Gana žinoti, kad gyvūnai uždaromi į narvus. Paliekami patys sau kapanotis.

Gana žinoti, kad tu nori kažką padaryti ar pakeisti, bet tau neleidžia.

Gana žinoti, kad kažkas visada turi didesnę galią nei tu.

Smagiai aš taip. Ilgai negalėjau mamai atleisti. Tačiau kadangi savaitgalį turėjau kelionę su choru, net nebandžiau su ja kalbėtis. Taip ir išvažiavau su skaudančia širdimi ir absoliučiai be nuotaikos.

Manydama, kad viską ką įmanoma žiauraus jau savo gyvenime mačiau, įsitikinau, kad tikrai ne.

Tądien pajutau kokia emociškai aš esu pavargusi ir kaip man trūksta pabuvimo su savimi, rašymo ar kūrybos.

Na, kelionė su choru tikrai padarė gydymą man. Viskas susitvarkė. Mes važiavome prie jūros ir kas gi daugiau, jei ne gamta grąžina tavo stiprybę? O man gamtos dabar labai norisi, nes akyse vien senamiestis, kavinės ir pastatai. Juk gamta yra vienintelė sielos ramybė.

Tad…. Nors atsigavau, bet buvimo gamtoje man yra per mažai. Ir kadangi grafikas pas mane įtemptas ir laikas skiriamas kitiems, tai mane vargina. Nors jeigu reikėtų vertinti rudenį, sakyčiau, kad jis buvo įsimintinas, jaukus ir pamokantis.

Vis dėlto, iki šiol negaliu atsistebėti žmonių elgesiu… Nesuprantu tam tikrų elgesio motyvų ir pastovaus norėjimo pakenkti kitam. Bet galbūt čia tik aš nesuprantu.

Galbūt Tu gyveni geriau dėl ko tikrai džiaugčiausi, nes kuo daugiau vidinės ramybės turime kiekvienas iš mūsų, tuo gražesnis pasaulis tampa. Aš suprantu, jog tam, kad pasaulyje nebeliktų pavydo, išdavystės, žiaurumo, keršto ir blogų nuotaikų, mums reikės daug daug laiko. Šimtmečių. Tūkstantmečių. Bet visada juk galime pradėti nuo DABAR.

Prisiminiau vieną savo mintį, kai vaikščiojau tamsiame vingio parke, tačiau nežymiai apžviestame lempų. Šviestuvų dėka atsispindėjo parko grožis.

Ir mano mintis buvo tokia – Tamsa yra niekas palyginus su šviesa. 🙂