Mes visi labai mėgstame kitiems priklijuoti etiketes. Pavyzdžiui: “Geriausė draugė”, “Mano mergina”, “Mano vaikinas”, “Sužadėtinis” ir panašiai. Ir visada klijuojant tam tikras etiketes mes tarsi automatiškai kažko tikimės iš tų žmonių. Juk ir perkant daiktą ar maisto produktą tikimės rasti tai, kas parašyta jo sudėtyje ar gražioje etiketės paviršiuje… Tarkim, geriausė draugė turi visur ir visada palaikyti bei būti patikima. Vaikinas turi iš vis 24/7 būti šalia ir dar rodyti dėmėsį, kad ir kur bebūtum… Na, aš manau tu supranti apie ką aš.

Bet tą pačią akimirką, kai mes prilipdome etiketę žmogui ir pareiškiame, ką jis turi dėl mūsų daryti, mes padarome didžiulį nusikaltimą, nes mes atimame iš žmogaus laisvę. Aišku, aš nepateisinu išdavystės. Aš turiu omenyje smulkesnius dalykus, dėl kurių darome spaudimą kitam. Kodėl rašau apie tai? Nes reikia stabdyti etikečių klijavimą. Niekas mums nepriklauso ir mes niekam nepriklausom. Bet galbūt aš geriau paaiškinsiu pavyzdžiais iš savo gyvenimo.

Aš turėjau dvi geriausias drauges. Tačiau būtent po pasakymo – “Tu mano geriausė draugė” – pastebėjau, kad draugystėje kažkas pakito. Juk tu visada tikiesi daugiau iš geriausios draugės nei iš „šiaip draugės“. Taip pat tai reiškia, jog turi skirti daugiau savo laiko, ką tikrai kartais būna sunku padaryti. Po to, kas įvyko mano gyvenime su ne pirma “geriausia drauge” aš nusprendžiau, kad man užtenka dramų ir taip. Užtenka žadėti žmonėms to, ko aš negaliu padaryti. Šiuo metu aš turiu dvi drauges, kurios yra artimesnės man. Jos abi man svarbios ir myliu aš jas lygiai taip pat. Bet aš nebededu etiketės. Ir taip yra žymiai lengviau gyventi, nes aš nieko nesitikiu iš jų ir jos iš manęs nieko nesitiki. Nėra jokių nustatymų ir jokių taisyklių. Ir mano manymu, draugystės tik stiprėja (bet vėlgi ir čia galiu klysti). Galbūt informacijos kiekiu lyginant dabartinės draugės žino apie mane mažiau. Bet esant mano amžiaus, sakyčiau, jog kai ką reikia pasilikti ir sau, ar dienoraščiui arba antrai pusei papasakot. Draugai yra tikri tik tada, kai jie nedaro tau spaudimo ir nedaro problemos kai pasakai – aš šiandien negaliu susitikti arba esu susitarusi su kitu žmogumi.

Tas pats ir santykiuose su vaikinu arba mergina. Jeigu tu sakysi – tu turi daryti taip, kaip aš sakau arba man nepatinka tavo elgesys – tuomet atleisk paklausiu, kodėl tu vis dar esi su tuo žmogumi santykiuose? Meilė ar draugystė neturi keisti kito žmogaus. Tu myli jį už tai, koks jis jau yra, o ne dėl to, koks jis galėtų būti ateityje. Aš prisimenu savo pirmą vaikiną. Mes gyvenome skirtinguose miestuose ir aš visada pykdavau ant jo, kad jis negali pas mane atvažiuoti. Maždaug po pusantrų metų aš pasakiau jam – gana. Supratau, kad negaliu mylėti žmogaus, kuris nėra šalia manęs. Ir mes išsiskyrėme. Vėliau atėjo suvokimas, kad aš jį per daug spaudžiau, kai to net neturėjo būti. Po kelių metų jis parašė man, kad atsikraustė gyventi ir studijuoti į mano miestą ir kad nori būti su manimi. Bet aš nesutikau. Kodėl? Manau tu žinai atsakymą.

Taigi, jeigu tau vis tiek neaišku, paklausk savęs, ar tu tikiesi kokie bus tavo tėvai, sesės, broliai, dėdės ateityje? Ar tu apskritai kažko iš jų tikiesi? Ar myli (o gal nekenti) dėl to kaip jie elgiasi su tavim ar tiesiog dėl jų asmenybių?

Išmok mylėti asmenybę, o ne vaizduotės vaisių. Ir jeigu tau kažkas nepatinka žmoguje ar kliūna kokia nors jo charakterio savybė – nebendrauk su juo arba priimk jį tokį, koks jis yra. Paauglystėje man mama visada sakydavo – tu negali pakeisti žmonių, todėl net nesistenk. Tuomet aš labai pykdavau ant jos, nes man atrodė, kad aš padedu žmogui jį keisdama. Kas tikrai nėra tiesa. Ir tuo pačiu neleisk, kad ir tave kažkas keistų. Tu esi toks, koks esi. Ir tikrai iš 7,7 biliono žmonių rasi vieną, du ar šimtą, kuriems patiksi ir kurie nereikalaus pasikeisti. 😉