Kartais kai mus užklumpa netikėti rūpesčiai ir netikėtas stresas, kuomet tikrai savęs paklausiame, kodėl žmonės taip elgiasi ar kodėl nusipelnėme tam tikrų dalykų, atsiranda begalinis noras daryti nesąmoningiausius ir keisčiausius dalykus. Trumpai sakant – norisi pasimiršti. Kaip besąlygiškai mes norime tokius įvykius ištrinti iš atminties. Žinome, kad užklupus sunkumams mes iš to pasimokiname ir tampame kažkiek geresniais nei buvome. Sunkumų dėka pamatome tikrąsias gyvenimo spalvas. Tačiau bandymas pasimiršti niekada nepanaikina skausmo atsiradusio širdyje. Tu gali vienam vakarui viską pamiršti. Tačiau gyvendamas užmarštyje prarandi realybę. O realybė nelaukia – ji slegia.

Galbūt tu dabar galėjai nuveikti kažką geriau nei tiesiog gulėti lovoje ir žiūrėti filmus ir liūdėti apie neatrastąją meilę… Galbūt galėjai kažką padaryti dėl savęs, o ne tyliai bandyti paslėpti skausmą, kuris neleidžia judėti į priekį. Taip. Išsiverkti, kažkam pasipasakoti visada yra gerai. Bet reikia dar ir pačiam kovoti už save.

Tai štai, kai tavo siela nusprendžia prarasti realybę, grįžus į ją ateina keistas suvokimas ir apsisprendimas. Arba tu sustoji visam laikui ir gyveni tik tuo kas yra dabar, arba judi į priekį ir daugiau sau neleidi prarasti valandų niekams. Taip. Niekai taip pat tampa puikiomis akimirkomis ir gerais prisiminimais. Tokių akimirkų mums reikia, kad išgyventume sunkias. Tačiau galutiniame variante visada nuviliame vidinį save.

Tai ką daryti, kad pagaliau pajudėtum į priekį?