Kiekvienas anksčiau ar vėliau prarandame artimuosius. Nesvarbu, kaip stipriai juos mylėjom, jie visada išliks mūsų širdyse. Artimieji taps mūsų angelais sargais ir nušvies mums kelią, bei padės atsikelti, kai suklupsim.

Mirtis tai ne kvapas susikaupęs kapinėse. Tai ir ne šaltas karstas ar drėgna žemė. Mirtis tai tapimas kai kuo aukščiau nei buvai. Labai paradoksalu, jog žemė vadinas žeme. Mes gimstame iš dangaus, o mūsų kūnas lieka ruduose ir drėgnuose žemės gabaliukuose. Kodėl žemė? Kodėl ne rojus? Kodėl ne pragaras? O gal mes kiekvienas žemę matome skirtingai? Vienam tai kančia, kitam laimės žiburys… Bet juk laimę ir pasiekiame per kančias…

Išvada tokia, kai pereini kančias ir pasieki laimę, ateina tai, kas neišvengiama, bet nebūtinai yra bloga. Ir tai yra mirtis. Ją reikia gerbti, o ne jos bijoti. Tai ne siaubas baubas, o šviesa, kurioje mūsų laukia artimieji.