Norėjau pašnekėti apie rimtą ir visiems jautrų bei skaudų dalyką. Apie tai, kai siela nusprendžia palikti kūną anksčiau nei reikia.

Dauguma iš mūsų yra pagalvoję – man užtenka. Visko per daug. Tuo metu nesinori kalbėti, džiaugtis, nebesinori kvėpuoti. Ar dažnai pagalvojai, kodėl ateina tokios mintys? Neesi laimingas, kažkas labai įskaudino, kažkas tavęs nesupranta arba jautiesi pačiu blogiausiu žmogumi pasaulyje?

Laimę mes kuriame patys. Mūsų gyvenimo prasmė yra būti laimingais. O tai kas daro mus laimingais – jau kiekvieno reikalas. Galbūt vienam laimė tai šeima, kitam draugai, trečiam karjera.. Bet tai nėra svarbu. Svarbu suvokti, kad mes visi galime būti laimingais.

Įskaudinimas vienas iš veiksnių dėl kurio norisi pabėgti nuo šio pasaulio. Tai tarsi strėlė įsmeigta į širdį, kurią net ištraukus ilgai junti pasėkmes. Nuoskauda yra dvasinis/ moralinis dalykas, kuris sugyja tik tada, kai mes patys to norime. Jeigu neleidžiame strėlės paliktai žaizdai pūliuoti ir gangrenuoti, mes išgyjame. Ne laikas gydo žaizdas, o noras su jomis susitaikyti ir jas priimti, bei žinoma gydyti. Kai išgyjame po ligos, mes ją pamirštame ir einame į priekį. Čia lygiai taip pat.

Blogiausias žmogus pasaulyje – etiketė, kurią aš dažniausiai klijuoju sau. Tačiau ką tu padarei tokio negero, kad galėtum save taip vadinti? Net ir žmogžudžiai savyje turi kažką gero. Negalima sau priklijuoti tokios etiketės, nes imsi ir nepastebėsi, kaip iš tikrųjų tokiu tapsi. Mes turime save mylėti, kad ir kokie esame. Taip pat jeigu manai, kad esi netikėlis, tada paklausiu tavęs, ar kas nors tau gimstant davė instrukciją kaip elgtis? Ar kas nors kūdikystėje tau davė užduotį tapti geriausiu?  Tai štai, prisimink, kad mes turime patys visko patirti ir visko pamatyti. Nes juk ir esame ten, kur esame.

Jeigu nors kažkiek tau padėjau, labai džiaugiuosi, o jeigu turi klausimų, parašyk man! Yra bloge ask/klausk skiltis, joje gali išsipasakoti asmeniškai man.