Kodėl mes visi visur taip skubame? Kodėl bandome spėti į laiko rėmus ir jų nepamirštam? Kodėl išsikeliame tikslus kažkokiam laikotarpiui?

Ir iš kur gi mes žinome, kiek iš tikrųjų laiko mums prireiks?

Kiekvieną dieną nusistatome rutiną: pirmą valandą pietausiu, penktą valandą išvesiu šunį į lauką, aštuntą valandą darysiu namų darbus… Įpratę prie tokios rutinos pamirštame, ką reiškia, kai niekas neišeina pagal planą ar pagal nustatytą laiką. Kuomet mes nusistatome: šiandien nuveiksiu tai ir dar tai, tačiau netikėtai, tai neįvyksta, mus apima frustracija. Mes pajuntame pyktį. Pavyzdžiui, nesuprantame, kodėl vėlavo autobusas; kodėl žmogus, kurio lauki – neateina; kodėl turėjęs įvykti renginys – neįvyksta? Tada piktinames viskuo – pasauliu, žmonėmis ir netgi daiktais…

Kodėl rašau apie laiką?

Šiandien buvo ta diena, kai aš nebenorėjau laukti ir pagaliau išdrįsti padaryti tai, kas seniai kirbėjo mano galvoje. Tačiau tas žmogus nepasirodė… Ir važiuodama autobusu galvojau – ką nors pritrėkšiu. 😀 Be galo nervinausi ir negalėjau suprasti, kodėl kaip pagaliau pasiryžti ir sulauki akimirkos, tau gyvenimas pasako – stop…

Ir likus keliom stotelėm iki išlipimo, pastebėjau priešais nugara į mane sėdinčią moterį, šalia buvo tuščia vieta. Moteris sedėjo ten tikrai netrumpai. Ir vienoje stotelėje įlipo vyras, atsisėdo šalia jos ir jie pasibučiavo.

Tada supratau, kad kartais reikia tiesiog neskubėti… Reikia nepamiršti, kad ir kiti žmonės turi gyvenimą, rūpesčius ir keistus nutikimus. Tačiau tai nereiškia, kad turi sustoti. Tiesiog viskas susideda taip, kaip ir turi būti. Juk moteris (tikriausiai) važiuodama nesinervino ir negalvojo: o kada jis įlips? Ji tiesiog žinojo – jis įlips, kai reikės.

Mes negalime įvykių paskubinti, sulėtinti ar sustabdyti. Mes tik galime nusiteikti – judėti pirmyn ar judėti atgal. Laikas – jis nėra toks, kokiu mes jį laikome. Juk ne veltui sakoma: “Laimingi laiko neskaičiuoja”.