Labai dažnai, kai reikia išvažiuoti į kaimą, aš nenoriu. Ne tik dėl to, jog ten nėra interneto ar kitų naujųjų technologijų, bet dar ir dėl to, kad pamatai koks vis dėl to sunkus seno žmogaus gyvenimas. Mane apima savotiškas liūdesys… Nenoriu būti sena. Noriu išlikti jauna ir energinga. Ir dabar juk kartais būna sunku ir atrodo turi tiek problemų. Tai ką jau kalbėti apie septyniasdešimties metų žmogų? 😓
Kaimas man asocijuojasi su senove ir darbu. Ir aš teisi. Kada atvažiavus į kaimą nereikėjo dirbti? Aš nieko prieš tai neturiu. Man patinka padėti. Tuo labiau, dėl to, kad kai dirbi žymiai geriau įvertini tą poilsį. Poilsis naktį prieš pažiūrint į žvaigždes… Kai buvau dabar kaime, patingėjau pažiūrėti į jas. Sutemsta tik apie dvylikta nakties. O aš jau būdavau užmigusi po sunkios dienos. Visgi prisimenu vienąkart laukiau. Buvo rudenis. Ir giedras dangus. Mano laimei pamačiau ilgą bekraštį dangų su nesuskaičiuojama galybę žvaigdžių.🌌 Štai tada ir supratau kaimo vertę. Mieste tokių dalykų nepamatysi! Ką ir lyginti. Ir gyvūnų esančių kaime, mieste nepamatysi.
Kad ir kaip kartais nesinori kažkur išvažiuoti, tačiau patirtis sako, kad tai išeis į naudą. Tereikia kiekviename dalyke įžvelgti ką nors teigiamo. 💕
Egle Ku 