Dauguma iš mūsų nemėgsta lietingų dienų. Tuo metu būna šalta ir į lauką neišlysi. Nebent turi didelio noro sušlapti. Man lietingos dienos patinka. Jos kitokios. Paslaptingos. Taip pat puiki proga praleisti namuose su arbata ar knyga. O galbūt sėdint prie kompiuterio. Tokiomis dienomis gimsta liūdna bei niūri kūryba. Šį pamąstymą sukūriau gal prieš tris metus, bet man jis iki šiol labai daug reiškia.

Begalybė. Vienas žodis, o reiškia tiek daug. Kaip toj begalybėj surasti tave? Kaip tarp miškų, dykynių, jūrų užuosti tavo kvapą? O jei paslysiu? Jei nukrisiu į begalinį tamsos sūkurį? Kaip išsipainioti? Ar tu rasi mane? O gal net neieškosi… Kaip ištrauksi? O gal bijosi… Toj begalybėje yra begalinė mano meilė tau. Sek paskui ją ir suprasi, kiek tu man reiški. Tiek žodžių nėra, kad pasakyčiau, koks esi man svarbus. Bet gal aš tau nesvarbi.. Tik žinau, kad šitoje begalinėje begalybėje aš sugebėjau tave rasti. Lygiai taip pat sugebėjau ir prarasti. Jei norėsi išgelbėk mane. Kad tik ne per vėlai! Jaučiu, kaip juoda giluma artėja.. O ten pat ir mano meilės tau – mirtis.