Sonetas sukurtas apie 2017-2018

Aistra 

Žvilgsnis užburia, o siela vėl svajoja. 
Toks aštrumas ir jėga tiesiog užburia. 
Nežinau, kodėl neleidi prie tavęs priartėti. 
Aš ne tavo avelė. Ir tu ne vilkas. 

 Visa tai man palieka žymę. 
Tavo judesiai, mimika ir žvilgsnis. 
Visa tai pradeda degti aistra. 
Tačiau juk žinom – mums uždrausta. 

Tereikia mums suprast viens kitą. 
Žinosim, kur link judėti. 
Kas bus – nebevaldykim. Užtenka. 
Laiko neturim ir galbūt nebeturėsim. 

Noriu žinoti tiesą – kokia ji bebūtų. 
Atskleidęs ją – tu mano nebebūsi.