Vakaras. Eini. Tamsu.
Lygiai kaip ir širdyje
vieniša ir tamsu.
Mąstai, kaip dingti.
Maldauji pamiršti.

Ir visata tave išgirsta.
Leidžia panirti kitur.
Laisvė, malonumas, ramybė.
Nebesinori grįžti. Kur?

Žiūri pro langą ir mąstai:
kaip pasilikti čia visada?
Tačiau žinai – realybė laukia.

Argi negali visada būti taip?
Būti taip gera ir saugu?
Negi viskas ir vėl liks sapnu?
Tas jausmas, kad tai išliks.

Išliks giliai tavo širdyje.
Bet kažkada norėsis grįžti. Aš žinau.
-Pasakyk, kad nepamirši manęs.
-Aš nepamiršiu tavęs.
Ačiū, už vakaro magiją.