Kiekvieną kartą važiuojant viešuoju transportu (ypač jei kelionė trunka ilgiau nei pusvalandį), aš mėgstu stebėti žmones. Taip stebėdama juos, aš tarsi pabūnu jų gyvenimuose ir kuriu įvairiausias istorijas. Ir labai dažnai užtenka paprasto susižvalgymo su visiškai svetimu žmogumi, kad man pakiltų nuotaika. Kartais būna ir atvirkščiai. Štai vienos šios kelionės metu aš parašiau eilėraštį. 🙂
Rudeninis lietus kapsi. Tavo šiltos rankos. Paltukas iš lapės kailio. Tavo širdis ledinė. Klevų lapai spalvoti. Tačiau neša liūdesį. Nuogos medžių šakos. Šiek tiek atneša aistrumo. Važiuojame autobusu. Visi žvalgosi vienas į kitą. Gal kas ieško antros pusės. Gal kas verkia dėl mirusio. Metų laikas vis keičiasi, Ir žmonių jausmai liejasi.
Egle Ku 