Labas!

Aš visada turiu kažkokias keistas istorijas apie knygas kurios ateina į mano gyvenimą. Šįkart eidama į biblioteką turėjau sąrašą knygų, kurias norėjau paimti. Bet ieškant tų knygų mano dėmėsį atkreipė ant lentynos gulinti Lev Tolstojaus knyga – Dangaus karalystė Jumyse. Paskaičiau jos aprašymą ir ten buvo apie krikščionybę. Pirmoji mintis buvo – na nežinau… Bet tuomet atverčiau bet kokį puslapį ir paskaičiau ištrauką. Man patiko, todėl dabar štai post’as apie šią puikią knygą.

Lev Tolstojus yra rusų rašytojas, filosofas. Jis parašęs daug garsių knygų kaip Ana Karenina ir pan. Nesu skaičiusi nei vienos jo knygos. Ši knyga sužavėjo savo siunčiama žinute kuri yra aktuali iki dabar ir teisinga. Aš labai rekomenduoju paskaityti ją. Ir noriu priminti, kad mes esame tie, kurie gali daryti pokyčius. Mes turime savyje jėgos pasakyti ne smurtui ir visiems blogiems dalykams. Mes esam tie, kurie turi mokyti kitus ir padėti jiems pasiekti aukštesnį dvasinį lygį. Laikas yra dabar. 😉

Taigi apie ką ta knyga? Pirmiausia ji paaiškina tikrąją krikščionybės esmę, tikrąją, nes per visus šimtmečius ji pasikeitė ir žmonės pakeitė ją savo naudai. Tuomet jis rašo apie karą ir kaip tai yra blogai, apskritai kalba eina apie tai, kas yra negerai mūsų valstybėse ir visuomenėje. Jis parašė šią knygą 1890-1893 metais ir tai vis dar reali problema šiandien. Ar galit patikėt kaip lėtai mes evoliucionuojam kaip žmonės ir kaip greit evoliucionuoja technologijos? Nemanot, kad turėtų būti visai atvirkščiai?

Ši knyga taip pat dažnai cituoja Bibliją ir pagrindinė mintis, kurią autorius pateikia – nesipriešinti blogiui smurtu. Štai viena iš puikių citatų: “Šėtonas negali būti išvarytas Šėtono. Klaida negali būti pataisyta kitos klaidos ir blogis negali būti nugalėtas blogio”. Knygoje labai daug gerų minčių, daug pastraipų nusifotografavau. Noriu prie šios minties pridėti ir egzorcizmą, nes žinot, kad jame nenaudojamas joks smurtas, o vien žodžiai iš Biblijos. Jeigu neteko girdėti apie Ed ir Lorraine Warren, labai siūlau pasidomėti. Jeigu esi protingas, imsi pastebėti dalykus.

Jeigu tu netiki krikščionybe (kaip ir aš) viskas gerai, bet tai privalu žinoti, kaip ji pasikeitė istoriškai. Labai gerai jos kitimą išnagrinėjo Hėgelis – Istorijos filosofija knygoje. Ten rasi tiesos apie šį tikėjimą. Kartais mums tiesiog reikia giliau pakapstyti. Taigi, karas ir kariuomenė nėra gerai. Sukurti kareivius, kurie gali nužudyti bet ką, nes valstybei taip reikia – yra negerai. Bet mes visi kažkodėl gyvename aklame rožiniame pasaulėlyje, kur buvimas kariu yra juk taip “romantiška”. Kaip gražu kai vyras stovi už savo žmones. Filmai apie meilę tarp moters ir karininko…. Wow. Realybėje šie žmonės išmokyti žudyti, prievartauti ir daryti visus kitus blogus ir nesąmoningus dalykus. Dar pridursiu – teisėtai daryti. Nes jiems galima. Šiaip žmogui žudyti negalima. Bet karininkui – būtina.

Manau daugelis iš mūsų turi bent vieną pažįstamą, kuris kariavo. Ar teko pastebėti, kokie sugniuždyti jie grįžta? Ar tikrai yra gražu matyti kraujus, draugus virstančius faršu? Ar tikrai galima mąstyti jog tai yra gerai?? Ar nors kam nors rūpi, kokia lieka jų psichologinė būsena po visų šių baisumų? Ir nepamirškim to fakto, kad tokie nestabilūs vyrai grįžta pas žmonas ir savo vaikus. Iš mano asmeninės patirties, kai pamačiau besiruošiančius karininkus, buvau išsigandusi. Jie geria daug alkoholio, jie negali turėti savo nuomonės ir jie yra pasiruošę padaryti bet ką dėl savo šalies žmonių. Kas nors susimąstėt kodėl taip? Nes tai nėra gerai. Negi niekas to nesupranta?

Aš atsiprašau, kad matosi mano aiškus nusivylimas, bet kaip empatiška asmenybė aš negaliu toleruoti tokių dalykų. Negaliu suprasti ir pateisinti jokių žudymų, neapykantos ir smurto. Aš net negaliu būti šalia žmonių kai jie pykstasi. Visa tai yra taip negerai..

Bet turbūt iškyla klausimas – o ką mes galime padaryti? Mes galim padaryt daug ką. Stovėti už gėrį, sakyti ko norime, būti maloniais. Mokyti vienas kitą, jog yra šimtai ir daugiau kitokių būdų gyventi gyvenimą, kad mums nereikia armijos. Bet iki to dar ilgas kelias tobulėjant… Jeigu mes ir toliau taip lėtai tobulėsim kaip asmenybės, nežinau ar užteks laiko daryti ir gyventi geriau. Visi norime taikos ir ramybės, bet niekas nieko dėl to nedaro.

Ir dar vienas dalykas, ką supratau prieš randant šią knygą. Sinchronizacija mano gyvenime vis dažniau reiškiasi.

Po Baltarusijoje vykstančių dalykų, rugpjūčio 14 atėjo į mano galvą tokios išvados: Kariuomenė yra už savo gimtinę, už savo žmones, iki kol neatsiranda tokios situacijos kaip Baltarusijoje ir Pakistane ir tuomet kariuomenė eina prieš savo žmones. Pastaruoju metu kariuomenė tik ir tildo protestus ir naudoja jėgą prieš savo žmones. Tai kur ta jų idealizuota idėja, kad už savus padarytų bet ką? Kai ateina politiniai klausimai, kariuomenė gina valdžią, o paprasti piliečiai yra niekam neįdomūs. ;))))))

Ačiū, kas perskaitė. Aš turiu vilties, kad žmonija kažkada bus geresnė. Tikiu, kad pasieksime šviesą. Mums tereikia fokusuoti dėmėsį į toleranciją, priimti vieni kitus ir būti maloniais. Mylėti vienas kitą, nors net jei kitas už nugaros daro mums blogą dalyką. Pamiršti kerštą. Mes esame čia ne tam, kad kovotume, mes esame tam, kad padarytume Žemę gražia planeta mums gyventi. ❤

Kadangi autorius tikrai parašė daug stiprių minčių, cituosiu tik vieną pastraipą.

“Visi mes broliai, o kiekvieną rytą brolis ar sesuo išneša mano naktipuodį. Visi mes broliai, bet ryte man reikia cigaro, cukraus, veidrodžio ir panašių dalykų, kuriuos gamindami sveikatą praranda man lygūs broliai ir seserys, o aš naudojuos tais daiktais ir netgi reikalauju jų. Visi mes broliai, o aš dirbu banke ar prekybos namuose ir stengiuosi, kad visos mano broliams reikalingos prekės pabrangtų. Visi mes broliai, o aš gaunu atlyginimą už tai, jog kaltinu, teisiu ir pasmerkiu vagį ar prostitutę, kurių egzistenciją lemia visas mano gyvenimo būdas ir kuriuos puikiai žinau, reikia ne bausti, o perauklėti. Visi mes broliai, o aš gaunu atlyginimą už tai, jog renku iš vargšų darbininkų mokesčius, kurie bus panaudoti dykaduonių turtuolių prabangai. Visi mes broliai, o aš gaunu atlygį už tai, kad skelbiu žmonėms tariamą krikščionišką tikėjimą, (kuriuo nė pats netikiu) atimantį iš jų galimybę sužinoti tiesą. Kaip dvasininkas, kaip vyskupas gaunu atlygį už tai, kad apgaudinėju žmones dėl jiems paties svarbiausio dalyko. Visi mes broliai, bet savo pedagoginį, medicininį, literatūrinį darbą aš vargšams atiduodu tik už pinigus. Visi mes broliai, o man moka už tai, kad mokiausi žudyti ar gaminu ginklus, paraką, statau tvirtoves”.

Siunčiu kiekvienam ramybę ir meilę.

xxx VP.