Ar išgirdai mane?

Aš pasiilgau.

Tų žodžių trykštančių savaime.

Gamtos šnarėjimo giliam miškelyje.

Aš pasiilgau tų akių, kurios žvelgia į mane.

Lyg meilę ar neapykantą man perveda.

To laisvės jausmo lyg skraidytum.

To pasislėpusio kažkur gi įkvėpimo.

Pasaulis meta man spynas.

O raktas pasislėpęs – ten!

Toli toli už atsibodusių veidų.

Toli toli už besigiriančių pastatų.

Aide, ar tu girdi mane?!

AŠ PASIILGAU.

Aš pasiilgau būti savimi.

Būti savimi ir su savim.

Dar pabūti su draugu.

Bet ne tuo kreivai meluojančiu.

Šalia savęs aš noriu draugo iš dangaus.

Vis sakančiu – galų gale juk viskas bus gerai.