Tokio rūko metu išlenda dvasios.
Jos apakina tai kas akivaizdu ir
Užmetusios baltą apsiaustą
Užsupa kiekvieną miegu.

Rūkas lėtai slinkdamas pasiima tylą.
Jis kesinasi į tavo širdies gilumą.
Tu girdi tuos balsus iš tolybių.
Nebijok, tai iš anapusybių.

Juk norisi sugerti tą tuštumą į save.
Juk norisi patirti tyrumą viduje.
Tačiau migla pučiama tau į akis.
Netikėk tuo paslaptingu žavesiu.

Kai galiausiai tave apgaubs ta magija.
Norėsi ar ne, bet jau gulėsi karste.